muziejus1

Kedainių krašto muziejus

muziejus2

Daugiakultūris centras

muziejus3

Evangelikų reformatų bažnyčia

muziejus4

Tradicinių amatų centras

muziejus5

V. Ulevičiaus muziejus

muziejus6

1863 m. sukilimo muziejus Paberžėje

Svetainės žemėlapis
Versija neįgaliesiems
Naujienos
Aleksander Fiut „Pasiklausykime Czesławo Miłoszo”

Kiek Czesławas Miłoszas buvo XXI amžiaus žmogus? Retorinis klausimas! Tikrai niekuo nepriminė garbių, šiek tiek apsamanojusių tautinio panteono figūrų – net jei nekeliančių slepiamo bodėjimosi ar atviro susierzinimo, tai bent jau sulaukiančių dirbtinokos pagarbos. Protėjiškos prigimties, daugiaformis, žaidžiantis priešingybėmis, jis nuolat stebino jaunatvišku proto guvumu, nuolatiniu pasirengimu stoti į akistatą su vis naujais šiuolaikiškumo iššūkiais. Savo kūryboje jis nuolat apsvarsto Europos civilizacijos istoriją. Ulro žemėje Miłoszas prisipažino, kad būdamas penkiolikos metų staiga suprato, kad jam teko gyventi epochoje, prilygstančioje Antikos epochos pabaigai. Krikščionybės epochos pabaigai? Bet kokiu atveju, jo nuomone, laikotarpiui, kai Europos kultūra vis intensyviau ėmėsi naikinti savo krikščionybės ištakas, t. y. religija ėmė prarasti savo vaidmenį iš šios tradicijos kilusiose visuomenėse, buvusių vertybių sistemų žlugimo ir atrofijos, elementarių etikos principų pažeidimo laikotarpiui, galiausiai – nepriklausomo individo, vis labiau varžomo visa apimančios ir visagalės Valstybės, degradacijos bei reifikacijos laikotarpiui. Būdamas beveik viso praėjusio šimtmečio, pažymėto dviejų pasaulinių karų, ideologinių pamišimų bei fašizmo ir komunizmo nusikaltimų, Holokausto, teroro ir individo sudaiktinimo liudininkas, jis atkakliai, net įkyriai, grįždavo prie tų pačių pamatinių klausimų. Visų pirma jis ieškojo atsakymo į esminį klausimą: „unde malum, iš kur blogis“. Atsakydavo į jį įvairiai – priklausomai nuo tam tikro istorinio momento, bei visuomenės sąmonės permainų – nuolat į jį gilindamasis, kantriai jį nagrinėdamas iš įvairių perspektyvų. Jis neabejotinai buvo ne tik genialus poetas, bet ir įžvalgus visuomenės sąmonės bei kultūrinių pokyčių analitikas, vienas svarbiausių praėjusio amžiaus mąstytojų. Daugelis jo įžvalgų, ypač paskutinio gyvenimo laikotarpio, tebėra aktualios. Tad suteikiu žodį jam, kiek įmanoma mažiau komentuodamas.

 

  Č. Milošas gimtųjų Šetenių lankoje

*

                      Jis buvo ekologas iš prigimties. Svajojęs tapti biologu, užaugęs vešlios, dažnai dar pirmapradės Lietuvos gamtos apsuptyje, jis susirūpinęs stebėjo pokyčius, vykstančius natūralioje aplinkoje dėl žmogaus veiklos. Mokykliniuose sąsiuviniuose jis braižydavo žmogaus nepaliesto ežerų ir upių, apsuptų nepraeinamų miškų, krašto žemėlapį. Krašto, į kurį tik nedaugelis išrinktųjų turėjo teisę įžengti. Būdamas mokinys, jis buvo aistringas Fenimore’o Cooperio Sakalo Akies nuotykių penkiaknygės skaitytojas, tačiau atvykęs prie Didžiųjų ežerų patyrė didžiulį nusivylimą. Amerikiečių rašytojo vaizdingai aprašytas senų medžių miškas buvo, kaip jis pabrėžė pokalbyje su manimi, visiškai sunaikintas, o jo vietoje atsirado vien gležni miškeliai. Tikriausiai nuolatos apie tai galvodavo, numatydamas planetai gresiančią klimato katastrofą. Jau prieš daugelį metų, 1996 metais, jis atkakliai gynė Belovežo girią. Anuomet visai pagrįstai klausė:

Kodėl Giria nebuvo įtraukta į Nacionalinį parką, jei baltarusiai tai įstengė padaryti 1991 m.? Atrodytų, kad net ir nedidelis bendradarbiavimas su kaimynu leistų išspręsti šį klausimą. Žinoma, Parko priešininkų argumentas yra pinigų iš ūkinių miškų eksploatacijos poreikis. Pelnas ir gamtos apsauga – juk tai nuolatinė priešingybė visose diskusijose, vykstančiose skirtingose ​​šalyse, vis dėlto žmogaus padarytos žalos suvokimas atsirado tik neseniai, o pelno godumas gyvavo šimtmečius be jokių ribų (išskyrus, šen bei ten, monarchų valios). Būtent dėl šitos priežasties išnyko rytinėje Amerikos pakrantėje esantys miškai, o šiuo metu kiekvieną dieną nyksta žmogaus nepaliestas miškas prie Amazonės, o tai turi pavojingų pasekmių mūsų planetos klimatui.

*

Visuomet jautriai reaguodavo į moterų padėtį. Eilėraščiuose, vedamas, kaip prisipažindavo, savo animae, jis sugebėdavo neįprastai susitapatinti su jomis, vaizduoti jų jautrumą ir pasaulėžiūrą, kurti kupinus švelnumo, įsimintinus jų subtilius portretus. Moterų, artimų jam asmeniškai ir sutiktų tik akimirką, realių ir vaizduotės galios pakviestų iš nebūties, šiuolaikinių bei ryškiai ir jausmingai pamatytų įvairiose epochose. Kartu jis visuomet, ypač būdamas Jungtinėse Valstijose, stebėjo, kaip palaipsniui intensyvėja ir gausėja feministiniai judėjimai. Maža to, eksperimentuodamas jis panaudojo feministinės kritikos metodą, esė Justinos nurenginėjimas interpretuodamas Ožeškienės Prie Nemuno! Sužavėtas moteriško kūniškumo, nepaprastai jautrus moteriškoms kūno formoms, giliai užjausdavo senstančias moteris ir išties žavėdavosi didvyriška dailiosios lyties kova su praeinančiu laiku. Todėl jis aršiai protestuodavo ne tik prieš moterų pavaldumą įvairioms vyrų dominavimo formoms, bet ir prieš jų kūno vertinimą kaip daiktą. Vis dėlto, nors ir buvo palankus feministiniam judėjimui, stengėsi jį vertinti saikingai ir kruopščiai pasverti argumentus, priešindamasis ekstremizmui. Todėl jis pagrįstai teigė, kad:

Dvidešimtojo amžiaus civilizacijoje, kurioje gausu prieštaravimų, ne mažiausias iš jų yra feminizmo atsiradimas būtent tuomet, kai beprecedenčiu mastu vykdoma moters, apribotos iki jos kūno, prekyba. Jos kūno demonstravimas yra pagrindinis kino industrijos, įskaitant pornografiją, turinys, taip pat ir drabužių pramonės, diktuojant didiesiems mados namams, o kartu tai yra didžiuliai pinigai. Prostitucija įgavo naujas formas: savo išvaizdos pardavimas (modelis, kino žvaigždė, porno žvaigždė). Žurnalai, skirti moteriškam nuogumui, praėjo visą kelią nuo strip-tease, t. y. nusirenginėjimo, iki taško, kur nieko jau nebegalima nusirengti, todėl belieka nukreipti fotoaparatą tarp kojų.

Ir provokuojančiai klausdavo:

O ką į tai feministės? Ar skelbdamos lygias teises nėra tiesiog išjuokiamos dėl to, kad nori būti kaip vyras, kai vyro pergalė yra absoliuti – jis, kaip kino, televizijos ir mados diktatorius, prekiauja moterimis – apeliuodamas į vyro potraukius, iškeičiamus į pinigus. Kodėl feministės nepadega kino salių ir studijų (o jos yra degios)? Kodėl nemeta bombų ant į patiniškus potraukis apeliuojančių žurnalų redakcijų? Kodėl neragina boikotuoti televizijų? Kodėl nepradeda kampanijos prieš mados tironiją, skleisdamos tarp moterų įsitikinimą, kad vienintelis drabužis, tinkantis jų orumui, yra tas pats tamsus kostiumėlis, tinkantis visiems? Kur ten.

Č. Milošo sugrįžimas prie gimtojo Nevėžio upės

*

Gimęs daugiakultūriame regione, kuriam būdinga tapatybių, elgesio modelių, kultivuojamų normų ir nuostatų įvairovė bei kintamumas, jis buvo ypač jautrus bet kokiems atskirties ir diskriminacijos apraiškoms ir formoms, nacionalizmui ir antisemitizmui. IV-ajame dešimtmetyje Vilniuje vykusio pogromo, Varšuvos žydų naikinimo liudininkas, tokių eilėraščių kaip Campo di Fiori ar Vargšas krikščionis žiūri į getą autorius, 1979 m. laiške Jerziui Giedrojciui jis prisipažino: „Aš visą gyvenimą negaliu atsigauti, nes doras žmogus turėjo eiti į Varšuvos getą ir ten mirti“. Tad jis griežtai sureagavo į Lenkijos Liaudies Respublikos 1968 metais prieš žydus nukreiptą kampaniją. Eilėraštyje Mano ištikima kalba moralinį pažiūrų ir protų nuopuolį išreiškė parodydamas kalbos moralinį nuopuolį, o tais metais parašytoje kalboje, prasidedančiame nuo reikšmingo incipito Taip tad lenkų tauta buvo sugėdinta iš pamatų… paliko perspėjimą, kuris, deja, nepraranda savo aktualumo:

Tikra velniava dažniausiai gimsta iš to, kas sava, artima, taip įprasta, kad veik nepastebima; ne iš to, kas turi svetimą veidą ir svetimšališką akcentą. Man atrodo, kad Lenkijos katalikų bažnyčiai, kaip tiesos ir laisvės saugotojai visuotinio melo apsuptyje, šiandien iškilo rimta moralinės nesėkmės grėsmė. Dauguma dvasininkų dėl savo šaknų yra kilę iš liaudies čiaukšėjimų ir vapaliojimų, pasakų apie raganas, vilkolakius, žydomasoniškų ar sionistinių sąmokslų. Jos menkas atsparumas protoslavų, Piastų ir dešiniųjų pagundoms turi ilgą istoriją. Jei turime omenyje lenkų katalikų visumą, atrodo, kad jie iki šiol menkai suvokia, kad jų išpažįstama religija yra žydų, kad meldžiasi Dievo Motinai, kuri buvo žydė, ir Kristui, kuris buvo žydas. Taip pat ir tai, kad visa lenkų kultūra, kurioje vietiniai, slavų pradai yra silpni, buvo sukurta remiantis lotyniškais vertimais iš žydų Senojo ir Naujojo Testamento knygų.

*

Per stebuklą išgelbėtas nuo dvidešimtojo amžiaus istorinių kataklizmų, visoje kūryboje jis apmąstydavo tragedijos paženklintą Lenkijos istorijos paradoksalumą. Stanisławo Barańczako žodžiais tariant, jis likdavo „kritiškas patriotas“ – kupinas susirūpinimo kolektyviniu lenkų likimu, bet kartu su įniršiu smerkiantis nacionalizmo perteklių, kolektyvinę megalomaniją ir mesianistinius kliedesius bei nenorą atsiskaityti su kompromituojančiais mūsų istorijos puslapiais. Reikalaujantis sąžiningo ir objektyvaus pakilimų ir nuosmukių, priežasčių didžiuotis, bet ir jausti gėdą, šlovės ir nešlovės akimirkų įvertinimo. Jo požiūryje į Lenkijos istoriją dominavo aukų, o ne nusikaltėlių matymas. Tačiau jis į ją žvelgė tiek iš išorės, iš emigrantiškojo tolio – kas suteikė jam išganingą atstumą, leidžiantį suvokti kolektyvinę patirtį platesniame Europos ar Amerikos kontekste – tiek iš vidaus, tiksliau – iš gyventojo rytinių Lenkijos Respublikos teritorijų perspektyvos. Neatsitiktinai gyvenimo pabaigoje būtent iš tokios geografinės vietos jis aprašinėjo savo Išvyką į Dvidešimtmetį. Jam visuomet buvo artima, veik apčiuopiama, istorinė praeitis, tačiau kartu jis stengėsi nerimastingomis mintimis pažvelgti į artimesnę ir tolimesnę ateitį. Jo diagnozes verta, taip pat ir šiandien, dar kartą apmąstyti. Jis rašė:

Argi kiekvienos šalies istorija turi savo dėsningumų, savo nekintančių ritmų? Argi Lenkija tai trumpalaikių protrūkių serijos, kurios iškart baigdavosi irimu ir skilimu, ir taip da capo? Kaip Wyspiańskio Vestuvėse, kaip ir Mrożeko Tango, viskas visada turi būti vainikuota inercijos šokiu? Ar vienintelis, nuolat pasikartojantis, dalykas – gorilos Edeko šokis su reakcingu dėde? Daug aplinkybių rodo, kad taip ir yra. Šiaip ar taip, stebėtina yra itin sparti valdančiųjų grupių degeneracija, jų nesugebėjimas atsinaujinti. O taip pat jaunimo, visuomet didvyriško ir visuomet romantiško, likimas, todėl iš tiesų ne veltui mūsų amžiuje lenkų kalba buvo praturtinta žodžiu „Sūnynė“ kaip priešprieša „Tėvynei“. Visgi, kad ir kokios būtų paralelės su praeitimi, fatališkumas, tariamai pakibęs virš šalių ir tautų, yra tik pavojingas mitas. Šis fatališkumas anksčiau ar vėliau bus perlaužtas. Kol tai įvyks, galima bent jau pasimokyti iš ankstesnės patirties, kad šimtą keliasdešimt metų gyvuoja aiškus suskirstymas į tuos, kurių pavardes palikuonys taria su pagarba, ir tuos, kurie, jei lieka kažkieno atmintyje, tai tik kaip niekšiškumo ar nevykėliškumo simboliai. Deja, tarp pirmųjų, išskyrus retas išimtis, yra mąstytojai ir rašytojai. Deja, tarp antrųjų dažniausiai yra gubernatoriai ir politikai.

Č. Milošas, 1913 m.

*

Polemizavo su Charlesu Tayloru, kurį kaltino pernelyg supaprastintu dabartinio Apšvietos palikimo triumfo prieš krikščionybės nykimą sugretinimu. Taigi, iš vienos pusės: žmogaus teisių gynimo, jautrumo žmogaus skriaudoms, lygių vyrų ir moterų teisių, humanizmo ir humanitarizmo, kita vertus: inkvizicijos nusikaltimų, konservatyvios pozicijos dėl pažangos, sosto sąjungos su altoriumi idėjos palaikymo. Su tam tikra ironija teigė, kad: „Tayloro sukurtas Tamsos miestą įveikiančio šviesaus proto įvaizdis yra šiek tiek idiliškas“, nes „žmonių visuomenių bruožas yra mišrios struktūros, kuriose religija ir antireligija būna skirtingų atmainų: ir opozicijos, ir simbiozės“. Stengėsi išlikti objektyvus, pagrįstai aiškindamas: „Krikščionybė tikriausiai kalta dėl dažno neveikimo, tačiau humanizmas savo ruožtu turi atsižvelgti į daugybę žmogaus orumo trypimo pavyzdžių, taip pat daugelio tariamų ar tikrų lygybės priešų mirties“. Iš to išvada: „Jei Prancūzijos ir Rusijos revoliucijos buvo Apšvietos utopijos, kainuojančios daug gyvybių, tai šių utopijų pabaiga palieka tik ekonominės globalizacijos tuštumą. Ko šios globalizacijos priešininkai nori, neįmanoma atspėti, tačiau vyriausybių ir valstybių, prieš kurias atsiranda kažkas tamsaus, chaotiško, nerimas yra pagrįstas“.

Kartu jis blaiviai pastebėjo, kad:

Nereikia savęs apgaudinėti, Europos Sąjunga yra Apšvietos kūrinys ir jos konfliktas su krikščionybe gali būti tik užtemdytas, bet jis egzistuoja. Argi tuomet, vadovaujantis Tayloro samprotavimais, reikėjo sutikti su Vakarų Europos humanistais ir gėdytis krikščioniškojo paveldo? Prisiminkime, kad jų globėjas yra Edwardas Gibbonas – jam krikščionybė buvo liga, nepaaiškinamai paveikusi Romos imperiją ir prisidėjusi prie jos žlugimo. Tačiau ar įmanoma įsivaizduoti Europos literatūrą ir meną be dvasinių krikščionybės pamatų? O kaipgi Dantė, Bacho muzika ir tapybos istorija? Ir ar šv. Augustino ar šv. Tomo Akviniečio darbai kartu su gotikine architektūra nepriklauso pačiai Europos civilizacijos esmei? O ar humanistai šiandien nėra tokios pat geros padėties kaip XVIII amžiuje? Jie tikriausiai gali remtis mokslo laimėjimais, tačiau taip pat turi atsižvelgti į vidinę tvarką praradusio žmogaus kančias. Visas XX amžius liudija apie žlugusį optimistinį įsitikinimą apie laimę, kurią techninė civilizacija atneša vien dėl savo egzistavimo. Milžiniška mūsų laikų dvasinė krizė akivaizdžiai prieštarauja šiai laimei, ir pakanka susimąstyti apie, pavyzdžiui, „New Age“ judėjimą, kad tuo įsitikintume. Jei Prancūzijos ir Rusijos revoliucijos buvo apšvietimo utopijos, kainuojančios daug gyvybių, tai šių utopijų pabaiga palieka tik ekonominės globalizacijos tuštumą.

*

Ypatingą nerimą jam kėlė religijos sąjunga su nacionalizmu. Straipsnyje, skirtame anglakalbiams skaitytojams, dar 1992 m. jis atkreipė dėmesį į mesianistinių tendencijų rusų ideologijoje stiprėjimą, pridurdamas:

Panašus mesianizmas, nors ir pagrįstas prieštaravimu rusiškajam, būdingas Lenkijai, šaliai, kuri kadaise buvo vadinama „tautų Kristumi“. Tam tikri veiksniai šiandien sudaro palankias sąlygas tokioms svajoms atgimti. Visų pirma turiu čia omenyje visuomenės atomizaciją veikiant technologijoms, taip pat, kaip ir tose šalyse, kurios perėjo per komunistinę sistemą, tai, ką galima pavadinti visuomenės nykimu vis labiau visa apimančioje valstybėje. Prasidėjo kai kurių sanglaudos griaučių, paskutinių ryšių, užkertančių kelią visiškam bendruomenės skilimui, ieškojimas.

                      Sunku šiandien nelaikyti šių žodžių beveik pranašiškais!

Toliau jis rašė:

                      Mūsų Europos dalies religijos problema yra glaudžiai susijusi su nacionalizmo problema ir dažnai net sunku atskirti religiją nuo stiprių tautinių jausmų. Šis klausimas yra labai sudėtingas ir negali būti visiškai paaiškintas vien tik religiniu požiūriu. Tiesa, kad krikščionių Bažnyčios pirmiausia rūpinasi pavienės žmogaus sielos išgelbėjimu, ir atsižvelgdamos į tai, nustato tam tikrą įsipareigojimų hierarchiją. Individas gyvena šeimoje, o šeima priklauso tam tikrai bendruomenei, kuri, turėdama tam tikrą kalbą, yra tautinė bendruomenė. Tautiniai ryšiai dažnai gina tam tikras vertybes, kurios priešingu atveju nepasipriešintų valstybės įtakai. Tokiais atvejais Bažnyčia turi tapti liaudies, ginančio savo tautybę nuo engėjų, sąjungininkė […]. Devynioliktojo amžiaus Lenkijoje katalikybė pradėta praktiškai būti tapatinama su lenkiškumu, nes šalį valdė stačiatikiška Rusija ir protestantiškoji Prūsija. Būti lenku ir būti kataliku pradėjo reikšti tą patį […]. Ši savotiška tautos ir Bažnyčios santuoka tarpukaryje sukėlė dramatišką situaciją, nes Bažnyčia laikė save politine jėga. Rizikavo savo įtaka, remdamas dešiniąją Nacionalinės demokratijos partiją ir dažnai veikdama prieš socialistus ir daugybę tautinių mažumų. Dvasininkų padėtis akivaizdžiai pasikeitė per keliasdešimt pokario metų, tačiau tautiniai siekiai vis dar randa prieglobstį katalikybėje. Šis glaudus religijos ir tautinių jausmų ryšys kai kuriems katalikams turi kelti nerimą, nes slepia savyje daugybę pavojų – tai iškalbingai liudija buvusios Jugoslavijos karo metu įvykdytos žmogžudystės.

                      Tačiau – pridurdavo – nereikia remtis tokiais itin akivaizdžiais krikščionybės iškraipymais. Net savo krikščioniškoje, žmogiškoje formoje, religiškai orientuotas nacionalizmas gali panaikinti aiškias ribas tarp to, kas ciesoriaus, ir to, kas Dievo. Ciesorius nebūtinai reiškia valstybės valdžią; tai gali būti plačioji visuomenė ir kolektyvinis spaudimas. Man regis, nūdienėje Lenkijoje katalikų intelektualai ir bent dalis dvasininkų suvokia šį pavojų.

Kitur jis pastebėjo:

                      Vienos galimybės negalima atmesti iš anksto: štai mokslas atitols nuo redukcionizmo ir griežto scientistinio materializmo, ir vis dėlto religinių reikalų padėtis visiškai nepadės religinei vaizduotei. Mokslas tyrinės pasaulį, kuris vėl taps nuostabus, bet pasitelkęs kalbą, kuri taps nesuprantama vartotojams ir neperteikiama vizualiai, kaip kad anksčiau mokslas sugebėjo pritraukti neofitus prie savo mito.

Kartu jis taikliai numatė gilią religinio jautrumo permainą pasauliniu mastu:

Šioje situacijoje vėlesnės išpažįstamos religijos taps vis labiau horizontalios, jos taps tartum lokalumo, nacionalinės ar socialinės aplinkos įkaitai ir susivienys su politinėmis jėgomis. Man atrodo, kad to pavyzdys galėtų būti amerikiečių fundamentalizmas, ir bijau, kad Lenkijos katalikų bažnyčia, nors ir skiriasi daugeliu atžvilgių, taip pat turi tam tikrų elementų, kurie jai prognozuoja panašią ateitį. O gal turėtume pažvelgti į Pietų Ameriką? Į Airiją? Į šintoizmo, kaip Japonijos nacionalinės religijos, likimą?

*

1959 metais pirmą kartą išleistos, jau pamirštos antologijos Kultura masowa (liet. Masinė kultūra) autorius nuolat domėjosi šios kultūros permainomis. Taip pat jis įžvelgė tautinės tapatybės, kuriai grėsmę kelia didžiulis jos spaudimas, problemą. Rašė:

Įžengiame į XXI amžių klausdami savęs, kas išliks iš tautinės tapatybės kiekvienoje mūsų šalyje. Kadaise sovietų imperija skelbėsi visur toleruosianti „tautinės formos, socialistinio turinio“ kultūrą. Ar dabar turėtume kurti „tautinės formos, kapitalistinio turinio“ kultūrą? Ir ką galėtų reikšti tokia formulė?

                           Šiandien netrūksta pesimistų, tvirtinančių, kad masinė kultūra lemia tautinių kalbų nykimą, kadangi anglų kalba, naujoji lingua franca, visur skverbiasi kaip žiniasklaidos kalba.

                           Masinė kultūra yra ją išradusios Amerikos pergalė ir Rusijos, kuri ideologinių prielaidų vardu bandė pastatyti užtvanką priešindamasi vakarietiškų filmų ir vakarietiškos muzikos invazijai, pralaimėjimas. Visgi Amerikos įtaka neapsiriboja masine kultūra. XX amžiuje vadinamosios aukštosios kultūros centrai palaipsniui pradėjo slinktis už Atlanto vandenyno ir aš tai suvokiu būdamas amerikiečių poezijos vertėjas. Skirti atskirą erdvę kultūros vertybėms naivių kaubojų lygmeniu ir didžiuotis savo prisirišimu prie rafinuotų kūrinių reikštų pavojingą supaprastinimą. Tarp aukštosios kultūros ir masinės kultūros atsiranda daug ryšių, viena iš jų veikia kitą arba tiesiogiai, arba osmoso būdu. Taigi amerikiečių įtaka yra visapusiška, ir nelabai naudinga jos nepripažinti.

                      Jo nuomone, Lenkijos nepriklausomybės atgavimas ne tik nepašalino šios grėsmės, bet ir suteikė jai naują, nerimą keliantį aspektą:

                      Tautinė tapatybė, jo teigimu, atrodo, kad dabar yra sunkiai išbandoma, sunkiau nei tada, kai mūsų šalys priešinosi planiniam suvienodinimui, primetamam Maskvos. Tai rimtas iššūkis, kurį turi įveikti Lenkijos, Čekijos, Lietuvos, Ukrainos ir Vengrijos inteligentija. Tam tikra pagalba gali būti analogija su pačia XIX amžiaus pradžia, kai žmonių masės buvo užmigdytos ir pažinojo tik kultūrą, perduodamą žodžiu, o nedaugelis išsilavinusių žmonių, skaitančių prancūziškas knygas, bandė asimiliuoti svetimus modelius, t. y. pritaikyti juos savo gimtąja kalba prie vietinių sąlygų. Ir vis dėlto turime pripažinti, kad mūsų laikų pranašu tapo toks asimiliatorius Dostojevskis ir kad dėl tokios asimiliacijos didūs yra du slavų šalių poetai Mickevičius ir Puškinas.

Susidūrus su nauju iššūkiu, Amerika ir anglų kalba, reikia viltis, kad panašiai kūrybinga formų ir temų transformacija yra įmanoma.

Č. Milošas pirmose gimnazijos klasėse

*

                      Ypač svarbią mintį jis perteikė savo pranešime pasakytame Osakoje 1983 metų rugsėjį. Priešais save matydamas visiškai kitos kultūrinės aplinkos klausytojus, technologijų srityje labai išsivysčiusios valstybės atstovus, jis pripažino, kad dėl „istorijos paspartinimo“ civilizaciniai pokyčiai dvidešimtame amžiuje „tempo atžvilgiu buvo neprilygstami jokiame ankstesniame šimtmetyje neturėjo sau lygių“. Tačiau kartu jis uždavė svarbų klausimą: „Tačiau kas gi slypi už technologijų pergalės planetiniu mastu, jei ne mažos teritorijos pergalė prieš galingus žemynus?“ Šio dominavimo padariniai, jo nuomone, gali būti daugeriopi ir kartais sunkiai suvokiami, suprantami ir numatomi. Ypač svarbu yra tai, kad

                      Mokslas nesirūpina žmogiškosiomis vertybėmis. Suvokimas, kad mokslas kelia grėsmę šioms vertybėms, kurias iš esmės daugelį amžių formavo religija, sudaro XIX amžiaus Europos intelektualinės krizės pagrindą, kurio geriausi pavyzdžiai yra Dostojevskio ir Nyčės kūriniai. Ši krizė turėjo būti universalizuota ir šiuo požiūriu žmonija XX amžiuje suvaidino dramą, kurios scenarijus buvo paruoštas tam tikrai ribotai geografinei teritorijai. Juk Nyčė numatė „Europos nihilizmą“, o ne „pasaulio nihilizmą“. Mūsų šimtmečio revoliuciniai judėjimai grindžiami prielaidomis, išsivysčiusiomis minėtos Europos krizės metu.

                      Be to, „Dvidešimtojo amžiaus istorinė patirtis paskatino plisti įsitikinimą, kurio nebuvo anksčiau, kad civilizacijos yra mirtingos, „kad pati Žemė yra mirtinga“. Taigi, „science fiction sukurtos svetimos galaktikos civilizacijos, atsirandančios, augančios, yrančios ir nykstančios kataklizmų metu, yra mūsų protėviams nežinomos sąmonės įrodymas“.

                      Istorijos, kaip triuškinančios galios, ateinančios iš išorės, svoris yra ypač artimas Vidurio Europos gyventojui. „Šiame kontekste Kafka išreiškia XX amžiaus esmę. Jis žiūri į bejėgišką individą, susidūrusį su jėga, kuri yra antžmogiška tiek, kiek ją sukūrė ne Dievas, o žmogus, ir vis dėlto ši jėga yra antžmogiška, nes nerasime nieko, kas galėtų prisiimti atsakomybę už jos nuosprendžius“. Pridurdamas: „Jei manęs paklaustų, kokia XX amžiaus poeto problema yra pati sunkiausia, atsakyčiau: išsiaiškinti, ar ir kaip įmanoma įveikti bejėgiškumo jausmą prieš apsišaukėlius Istorijos pasiuntinius“.

                      Toliau jis teigė, kad:

                      Šiame amžiuje kolonializmas artėja prie pabaigos. Ir vis dėlto ponų kolonijinė praktika, kurios niekada nepritaikytų savo aplinkoje, su didžiu užsidegimu buvo perkelta į kai kurias labai išsivysčiusias šalis. Dėl šios priežasties Josepho Conrado pasakojimas apie baltąjį žmogų Afrikoje, Tamsos širdis, publikuotas 1902 metais, įgauna pranašišką prasmę. Visuomenės padalijimas į dvi rases: ponų ir čiabuvių, kurie, būdami žemesnės klasės žmonės, medžiojamieji gyvūnai, yra už įstatymo ribų, padėjo pamatus programiniam genocidui Europoje. Idėja sukurti įtakos sferas Afrikos žemyne ​​kolonijinėms imperijoms neabejotinai prisidėjo prie to paties metodo taikymo Europos žemyne, todėl milijonai čiabuvių tapo politinės prekybos objektu. Pirmasis tokios prekybos atvejis įvyko pagal paktą, kurį 1939 m. pasirašė du diktatoriai – Hitleris ir Stalinas, ir nustatė modelį, kuris turėjo būti panaikintas Antrojo pasaulinio karo metu, nes šis karas buvo paskelbtas aukštų principų vardu. Nutiko priešingai, o Europiečiai, kurių nugalėtojai sąjungininkai neklausė nuomonės, staiga suvokė, kad apie jų likimą buvo nuspręsta neatsižvelgiant į juos. Buvo atkurtas padalijimas į ponus ir čiabuvius, taip pat atgijo kolonijiniam laikotarpiui būdingos įtakos sferos.

Tebuvo tik iliuzijos ir niekais nuėjo bandymai užkirsti kelią šiems reiškiniams tarptautiniu mastu, į jas dedamų vilčių nepateisino nei Tautų Sąjunga, nei Jungtinių Tautų Organizacija. Taigi:

Šių organizacijų skelbiamų tikslų ir jų kilnaus charakterio iš vienos pusės, o jų narių veiksmų iš kitos pusės neatitikimas gali tapti nuolatiniu nuostabos šaltiniu, ir sunku paaiškinti, kodėl visi taip lengvai išmoko laikyti šių organizacijų nesėkmes savaime suprantamu dalyku. Tikėtina, kad taip yra todėl, jog jos yra ne tautų, o vyriausybių organizacijos, o mūsų amžius buvo pasitikėjimo vyriausybėmis praradimo liudininkas. Tuo tarpu neatrodo, kad susikurs planetinis parlamentas, kuriame laisvai išrinkti įvairių tautų deputatai galvotų, kaip gyventi taikoje.

Jis primindavo, kad „XX amžius padarė keletą ypatingų atradimų, tokių kaip karas, paskelbtas ne tik kitos šalies kariuomenei, bet ir jos civiliams gyventojams; revoliucija, organizuojama profesionalų, kurios rezultatas – visagalė centralizuota valstybė; koncentracijos stovykla kaip priemonė naikinti milijonus žmogiškų būtybių, kurie buvo pavadinti priešiška rase ar klase“. Tačiau dvidešimtas amžius visų pirma yra „nacionalizmų šimtmetis“. Suvokdamas, kad pati ši sąvoka gali būti suprantama įvairiai, jis pateikė keletą skirtumų, kuriuos verta įsidėmėti:

Nacionalizmas išauga ir iš vienos tautos troškimo būti viršesne už kitas, ir iš teisingo užkariautos tautos troškimo išsivaduoti iš svetimo viešpatavimo. Taigi turime engėjų nacionalizmą ir engiamųjų nacionalizmą. Pastarasis taip pat rodo didelį sudėtingumą. Kupinas resentimento ir nevisavertiškumo jausmo, jis reikalauja žalos atlyginimo ir dažnai sukelia iškreiptą tikrovės vaizdą. Kita vertus, tautinės tapatybės jausmas sustiprina prisirišimą prie tradicinių vertybių ir savo šalies istorijos, taip padėdamas išlaikyti ryšį tarp kartų ir atsverti bendrą šių laikų tendenciją paversti žmones statistiniais vienetais.

*

Kokia ateitis laukia mūsų planetos? Prognozavo ypač atsargiai. Rašė:

XXI amžiaus kontūrai mums yra paslaptingi ir taip turi būti. Bet kokios prognozės bus ekstrapoliacija, tai yra, jos bus prielaida, kad stebimos tendencijos yra pastovios, neatsižvelgiant į staigių pokyčių galimybę. Galėjau tai patikrinti asmeniškai. Visgi būrimas iš krištolinio rutulio kelia dar vieną pavojų – prognozės gali išsipildyti savaime. Prognozuodami žemės drebėjimą neturime įtakos planetos elgesiui, tačiau žmonių reikalai yra jautrūs mūsų ateities vizijoms, nes istorija savo kūrimosi procese susideda iš daugybės nedidelių žmogaus veiksmų.

                      Jo nuomone, pamokantis gali būti Raymondo Arono knygos Ideologijų amžiaus pabaiga (pranc. L’opium des intellectuels) likimas. „Ji buvo paskelbta maždaug prieš tris dešimtmečius“ ir tikriausiai „ne visos jo prielaidos tuomet galėjo būti patvirtintos“. Ir vis dėlto – visiškai pagrįstai perspėjo – iš esmės esame laipsniškos politinių doktrinų, tuo metu atrodančių kaip naujos technologijos, o dabar primenančių tuščius kiautus, erozijos liudininkai. Ekstrapoliuodami galime tikėtis, kad šis procesas lems atviros, grynos politinės ir karinę jėgos atsiradimą be viliojančių vienos ar kitos doktrinos uždangų.“

                      Kokia yra šio visuomenei grėsmingų pasekmių keliančio proceso slaptoji priežastis? Jo nuomone:

                      Atrodo, kad ideologijos erozija atsiranda kartu su tam tikra liga, paveikiančia mokslo ir technologijų įtakoje esančių institucinių religijų metafizinę šerdį. Ypač tai galima pastebėti krikščionybės atveju. Tokiu būdu atsiradusi dvasinė tuštuma kelią gilios nelaimės jausmą, todėl žmonės bandys ją užpildyti. Kuo – galime tik spėlioti. Galbūt paieškomis iš už religinės ortodoksijos ribų, menu, taip pat emocionaliu požiūriu į savo miestų ir šalių praeitį, suintensyvėjusiu patriotiniu lojalumu. Atrodo, kad įvairios nacionalizmo formos ateityje taps atsakais į didžiųjų tarptautinių imperijų abstrakcinį pobūdį.

                      Reikšmingos ir sunkiai numatomos taip pat tampa technologijų pažangos pasekmės:

                      Pažanga unifikuojant planetą yra tikriausiai neišvengiama, kaip ir abipusė Vakarų ir Rytų sąveika. Nieko negaliu pasakyti apie Šiaurės-Pietų problemas. Prognozės, susijusios su bandymais politiškai unifikuoti žemę, priklauso pavojingų kategorijai. Deja, logiškiausias, bet kartu ir pavojingiausias būtų planas sukurti vieną planetinę valstybę, bet kadangi tai galima būtų pasiekti tik užkariaujant, pavojus yra per didelis, kad galėtume nekreipti į tai dėmesio.

*

                      Jau 1995 metais esė su reikšmingu pavadinimu „Modernumas, dar vadinamas modernizmu“ suformulavo keletą esminių klausimų, kurie šiandien skamba kaip grėsmingas memento:

                      Taigi, kur mes esame dabar, kas šiuo metu vyksta po politinių įvykių paviršiumi? Vos įstengiame atspėti, o kai kurie (amerikietis Fukuyama) gana rizikingai vadina tai istorijos pabaiga. Vis daugiau nežinomųjų ir kažkaip baisu, nes jei turime atsisakyti Apšvietos palikimo, liekame bejėgiai prieš Nakties deivę ir jos obskurantiškas kohortas. Argi iš tiesų sugriuvo pasiskolinta iš Biblijos ir tapusi pasaulietiška Istorijos, kaip judėjimo nuo-iki, idėja? Argi jos vietą užima žmonių visuomenių įvaizdis kaip iš esmės nejudrių, gal tik veikiamų kaleidoskopinių pokyčių, kuriuose nematyti jokių gairių. O galbūt, kas labiau tikėtina, mus pribloškė reginio pabaiga? Reginio, kuris, užuot plykstelėjęs ir užgesęs tarp žaibų ir griaustinių, pavirto pilkuma, purvinais niekais? Ir taip veiksmingai mus pribloškė, kad ilgai neišdrįsime pateikti jokių samprotavimų apie tai, kuria linkme judame.

Šetenių dvaras, XX a. pr. 

Skaityti toliau
Daugiau info
Parodos / Renginiai
liepos, 2022
PrATKPnŠS
1
2
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
2022 5 liepos 18:00-19:00
Muzikinis gatvės teatro spektaklis “Brutti (Bjaurūs)”

Švęskime Kėdainių krašto muziejaus 100 metų gimtadienį kartu su „Senųjų menų studijos“ muzikiniu gatvės teatro spektakliu „Brutti (Bjaurūs)“!

Kada? Liepos 5 d. 18 val.

Kur? Rotušės kiemelyje (Didžioji g.1)

Renginys nemokamas!

Renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama.

APIE PROJEKTĄ:

Režisierius – Adrian Schvarzstein (Ispanija)

Choreografai –Jūratė Širvytė-Rukštelė

Muzikinis vadovas – Remigijus Rančys

Aktoriai – Adrian Schvarzstein, Jūratė Širvytė-Rukštelė

Kostiumų dailininkė – Daiva Petrulytė

Scenografija/rekvizitas – Ernestas Volodzka

Muzikantai – Remigijaus Rančio kvartetas “The Schwings band”

Bjaurūs….taip pat turi teisę egzistuoti.

Kas yra normalu? Ar taisyklės turi būti tokios, kokias jas žinome? Ar mūsų tikrovė yra objektyvi realybė? Viskas įmanoma – teigia spektaklis.

Spektaklio personažai – keista sutuoktinių pora, gyvenanti gatvėje, viešojoje erdvėje randantys viską, kas reikalinga jų namų buičiai. Jie paverčia žiūrovą savo įprastos, nepatraukliai pažįstamos kasdienybės stebėtoju, kurią pasitelkdami vaizduotę sugeba atitolinti ir mažų smulkmenų pagalba paversti juokingai džiugia. Veikėjai – elegantiškai bjaurūs, jų daiktai – beverčiai ir dažnai naudojami ne pagal paskirtį.

Niekada neprarasdami gero ūpo, būdami pajuokos objektais išlaiko orumą, naudojasi nesėkme taip komunikuodami, kad ir nevykėliai yra mūsų visuomenės dalis. Spektaklio scenos, sudarytos iš kasdienių situacijų, vystomų iki kraštutinumo, o jas išgyvenantys personažai parodo, kad solidarumą, žmogiškumą ir laimę galima rasti net blogiausioje akimirkose.

Svarbų vaidmenį atlieka spektaklio muzika, kurią kuria jaunas džiazo muzikantų kolektyvas „The Schwings band”. Dramaturginiams poreikiams patenkinti pasitelkiama muzika, perteikianti personažų geresnių laikų, kitokio pasaulio nostalgiją bei įvairios meno disciplinos, pradedant objektų teatru, šokiu ir baigiant fizine komedija.

Skaityti toliau
Visi renginiai
Virtualus turas


Virtualus turas
Daugiau info
Apie muziejų

1922 m. įkurtas Kėdainių krašto muziejus yra vienas seniausių Lietuvoje. Jo įkūrėjas ir pirmasis direktorius buvo Kėdainių apskrities valdybos pirmininkas Vladas Rybelis, jis padovanojo muziejui apie 1000 savo surinktų senienų. Muziejus įsikūrė trijose nedidelėse dabartinės M. Daukšos viešosios bibliotekos pirmo aukšto patalpose. Ekspoziciją sudarė penkios vitrinos, trys spintos ir nedidelė lentyna, kuriose buvo eksponuojami archeologiniai radiniai, etnografinės senienos, numizmatika. Muziejų išlaikė tame pačiame pastate veikusi Kėdainių apskrities valdyba.

Nuo įkūrimo muziejui trūko patalpų. 1931 m. apskrities valdybos komisijos rašte skelbiama, kad…muziejus sutalpintas viename kambaryje taip, kad eksponatai veik visi sudėti krūvoje, o lankytojams, ypač didesniame skaičiuje, visai nėra kur apsisukti. Reikia kiek galima muziejų praplėsti. Kitos tų pačių metų komisijos išvadose teigiama, kad…skaitykla ir muziejus įrengti labai gražiai, šviesu ir švaru, baldai geri ir gerame stovy.

Muziejų Kėdainių apskrities savivaldybei išlaikyti buvo sunku. 1937 m. pradžioje savo žinion jį perėmė Kraštotyros draugija, kurios valdybą sudarė V. Rybelis, A. Tylenis, S. Sužiedėlis, Z. Ruseckas, S. Tijūnaitis. Draugija rinko ir tvarkė eksponatus, saugojo nuo sunykimo apylinkių ir miesto istorinius paminklus. 1939 m. muziejuje buvo sukaupta apie 1800 eksponatų, vedėju dirbo G. Bobelis.

Per nacių okupaciją 1941–1944 m. muziejus buvo išgrobstytas, padaryta žala siekė 563200 rublių. Dalį eksponatų išgelbėjo muziejaus vedėjas G. Bobelis.

Po Antrojo pasaulinio karo muziejus glaudėsi vienoje grūdų paruošų punkto patalpoje Radvilų gatvėje. Vėliau jis buvo perkeltas į dabartinį Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos pastatą (dabar J. Basanavičiaus g. 43). Sovietmečiu muziejus tapo komunizmo ideologijos skleidėju: eksponatai rodė komunizmo statybos užmojus ir socialistinio gyvenimo privalumą, buvo organizuojamos ekskursijos kolūkiečiams, darbininkams ir moksleiviams, vedamos istorijos pamokos, rengiami susitikimai su karo veteranais.

Atgimimo laikotarpio, 1989–1991 m., ekspozicijų nuotraukos ir daiktai rodė tarpukario Lietuvą, prieškario ir pokario tremtį bei rezistenciją. 1991 m. Kėdainių kraštotyros muziejus, apjungus M. Katkaus memorialinį muziejų Ažytėnuose, J. Paukštelio memorialinį muziejų, Rotušės dailės galeriją, koncertų salę evangelikų liuteronų bažnyčioje, buvo pertvarkytas į Krašto muziejų.

2000 m. krašto muziejus įsikėlė į buvusį karmelitų vienuolyno pastatą Didžiojoje gatvėje. Restauruotose vienuolyno celėse ir patalpose įrengta 16 ekspozicijų salių, edukacinė klasė, fonduose saugoma daugiau nei 50 000 archeologijos, raštijos, istorijos, etnografijos, dailės, fotografijos, numizmatikos eksponatų.

Archeologijos ekspozicija išdėstyta dviejose salėse, jose eksponuojami akmens, žalvario, geležies amžių radiniai, Žalgirio mūšio diorama ir XIV–XV a. ginklai.

Didžiausioje ir erdviausioje salėje įrengta 15 unikalių garsaus XIX a. II pusės – XX a. I pusės dievdirbio Vinco Svirskio barokinių koplytstulpių ir kryžių ekspozicija. Muziejaus puošmena – XIX a. II pusės baldų komplektas, pagamintas anglų meistrų iš egzotiškų žvėrių ragų. 1900 m. šis baldų komplektas pasaulinėje Paryžiaus parodoje gavo aukso medalį. Baldus nupirko Apytalaukio dvaro savininkas grafas Henrikas Zabiela. Iki Antrojo pasaulinio karo jie buvo dvaro rūmų interjero puošmena.

 2021 m. atnaujintas muziejaus padalinys – kunigaikščių Radvilų mauzoliejus. Įrengtos naujos ekspozicijos, restauruoti sarkofagai, atlikti palaikų tyrimai. 

Pastaraisiais metais muziejus dalyvavo ir projekte „Lietuvos -Lenkijos istorija iš trijų miestų perspektyvos“, kurio metu muziejuje (Didžioji g. 19) įrengtos net keturios naujos ekspozicijos trijose salėse. 

Pirmoji ekspozicija „Czeslawas Miloszas – Kėdainių krašte gimęs genijus“ pasakoja apie turbūt patį garsiausią pasaulyje Kėdainių krašto gyventoją, kuris savo tapatybe tarsi jungia Lietuvą ir Lenkiją. Ši ekspozicija, pristatanti genialų poetą, rašytoją, Nobelio premijos laureatą bando sudominti muziejaus lankytoją, paskatinti jį pasidomėti plačiau, nuvykti į Cz. Miloszo gimtuosius Šetenius.

Antrosios ekspozicijos „Kėdainių ryšiai su pasauliu“ ašis – interaktyvus žemėlapis -stendas, kuriame lankytojai gali įvairiais pjūviais pamatyti, kokiais ryšiais ir su kuo Kėdainiai buvo susiję XVII–XVIII a.

Trečiosios ekspozicijos „Kėdainiai – daugiatautis Abiejų Tautų Respublikos miestas“ pagrindas – prieš porą metų sukurtas interaktyvus maketas „Kėdainių aukso amžius XVII a. miesto gyventojų pasakojimuose“. Apie pagrindinius mieste buvusius objektus lankytojui pasakoja septyni personažai – to laikotarpio Kėdainių gyventojai. Lankytojas dabar turi galimybę ne tik girdėti, ką pasakoja personažai, bet ir matyti juos konkrečioje vietoje, kurios aplinka atkurta naudojant šiuolaikinius informacinių technologijų sprendimus – kompiuterinę 3D animaciją.

Ketvirtojoje ekspozicijoje „Miesto savininkai“ interaktyvus kunigaikščių Radvilų geneologinis medis supažindina lankytojus su visomis Radvilų šeimos šakomis. Šioje interaktyvioje ekspozicijoje lankytojas susipažins ir su kitomis istorinėmis asmenybėmis, kurios valdė Kėdainių miestą bei darė jam įtaką.

Muziejus turi 5 skyrius – Daugiakultūrį centrą, kunigaikščių Radvilų mauzoliejų, tradicinių amatų centrą Arnetų name, V Ulevičiaus medžio skulptūrų muziejų Kėdainiuose ir 1863 m. sukilimo muziejų Paberžėje.

LANKSTINUKAI:

Lankstinukas “Naujos ekspozicijos Kėdainių krašto muziejuje”

Lankstinukas “Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia”

gallery
Kėdainių krašto muziejus
Daugiau info