muziejus1

Kedainių krašto muziejus

muziejus2

Daugiakultūris centras

muziejus3

Evangelikų reformatų bažnyčia

muziejus4

Tradicinių amatų centras

muziejus5

V. Ulevičiaus muziejus

muziejus6

1863 m. sukilimo muziejus Paberžėje

Svetainės žemėlapis
Versija neįgaliesiems
Naujienos
Vasario 16 d. akto signatarai: kuo jie ypatingi?

Vasario 16-osios akto signatarai: kuo jie ypatingi?

1918 m. vasario 16d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujama Jono Basanavičiaus, vienbalsiai priėmė ir paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Jį pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių. Kuo ypatingi buvo šie žmonės?

Didžioji dalis signatarų buvo jauni: 5 iš jų buvo  nuo 25m. iki 33m., 8 – nuo 36m. iki 49 m.amžiaus. Jauniausias signataras, turėjęs 25 metus, buvo Kazys Bizauskas, o vyriausias –  67- ių metų buvo Jonas Basanavičius.

Signatarų gimtinės apėmė dabartines Šakių, Kazlų Rūdos, Vilkaviškio, Kalvarijos, Pasvalio, Biržų, Rokiškio, Anykščių, Ukmergės, Šilutės, Šilalės, Mažeikų, Telšių, Plungės ir Klaipėdos savivaldybes.

7 signatarai mirė antrojo pasaulinio karo metais tremtyje, 5 – emigracijoje JAV ar Šveicarijoje, 5  mirė nepriklausomoje Lietuvoje, o 3 iš jų  sovietinėje Lietuvoje.

Visi vasario 16- osios akto signatarai buvo puikiai išsilavinę: 7 teisininkai, 4 diplomatai, 1 vyskupas ir 3 kunigai, gydytojas, verslininkas, agronomas, ekonomistas,  spaustuvininkas, inžinierius, žurnalistas, vertėjas, kai kurie turėjo kelias profesijas.

Todėl, neatsitiktinai, 9 iš jų buvo išrinkti  Seimo nariais, 2 ėjo Seimo pirmininko pareigas,  o Aleksandras Stulginskis ir Antanas Smetona tapo Lietuvos Respublikos Prezidentais.

Aleksandras Stulginskis, agronomas, buvo Lietuvos respublikos prezidentu nuo 1922m. Per šešerius jo valdymo metus buvo padėti Lietuvos respublikos pamatai: JT pripažino Lietuvos valstybę, buvo atgautas Klaipėdos kraštas, priimta Lietuvos konstitucija, įvykdyta žemės reforma, įvestas litas, atkuriama  ekonomika.

Jonas Vailokaitis, verslininkas, kartu su broliu Juozu tapo turtingiausiais žmonėmis tarpukario Lietuvoje. Įsteigė Lietuvos Ūkio banką. Broliai 15 procentų pelno skirdavo labdarai, studentijai šelpti. 1924m. “Ūkio bankas” išdalino 150 tūkst. litų studentų stipendijoms. 1926m. buvo gavę pasiūlymą statyti Lietuvoje didelę ”Ford” automobilių surinkimo įmonę, bet atsisakė , manydami, kad per maža rinka.

Jonas Vileišis, teisininkas, buvo vidaus reikalų, finansų ministru, Kauno burmistru. Jis išvedė Kauną į tarptautinę areną, “sueuropino Kauną”. Mieste buvo įvesta kanalizacija, vandentiekis, įkurtas autobusų parkas, pastatyti 3 tiltai.

Jokūbas Šernas, teisininkas, žurnalistas. Aktyviai siekė ,kad į Lietuvos sudėtį būtų įtraukta Mažojo Lietuva. Jo sūnėnas  – Tomas Šernas- vienintelis likęs gyvas Medininkų tragedijos (1991m.) liudininkas. Jis yra evangelikų reformatų kunigas, kartais atvažiuoja laikyti pamaldų į Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčią.

Jonas Smilgevičius – ekonomistas, bankininkas, ūkininkas, rūpinosi žemės ūkio naujovių populiarinimu visuomenėje. Rašė populiarias knygeles apie žemės ūkio veiklą: “Pieninikystė Lietuvos ūkininkams”, “Trumpas vadovėlis sviestininkystės”, “Trumpas pienininkystės vadovėlis”. Jose buvo gausu patarimų, kaip efektyviau ūkininkauti. Savo dvare įkūrė pirmąją Lietuvoje tabako plantaciją, sėklą pirko Kaukaze, o pusiau apdorotą tabako žaliavą parduodavo įvairioms įmonėms.

Justinas Staugaitis , vyskupas, ypač rūpinosi labdara. 1905m. Marijampolėje įkūrė pirmąjį Lietuvoje vaikų darželį. O 1906m. įsteigė “Žiburio” draugiją neturtingiems moksleiviams ir studentams remti. Prisidengęs J. Gintauto slapyvardžiu parašė romaną “Tiesiu keliu” ir apysaką “Tarp jausmų ir pareigos”.

Pranas Dovydaitis, teisininkas, filosofas , profesorius dėstė VDU teologijos – filosofijos fakultete. Buvo keturiasdešimties  laikraščių ir žurnalų iniciatorius ir steigėjas, leido žurnalą “Lietuvos mokykla”, “Ateitis”, įkūrė “Ateitininkų” organizaciją.1941m. suimtas ir sušaudytas Sverdlovske. 2000 m. gegužės 7 d. popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė kankiniu.

Steponas Kairys, inžinierius, labai domėjosi Japonijos kultūra, gyvenimo būdu, tyrė Japonijos santvarką, konstituciją, tituluojamas pirmuoju Lietuvos japonologu. 1942 m. iš Vilniaus geto išgelbėjo žydų mergaitę. 2005 m. jam su žmona Ona buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Donatas Malinauskas, mokslininkas, knygnešys, diplomatas. Rėmė archeologinius kasinėjimus Vilniaus katedroje, tikėdamasis rasti Vytauto Didžiojo palaikus. Jis savo lėšomis užsakė ir  pagamino Vytauto Didžiojo palaikams skirtą sarkofagą.

Saliamonas Banaitis, spaustuvininkas, leidėjas, vienas iš Lietuvos prekybos ir pramonės banko steigėjų. 1905 – 1914m. išspausdino ir savo lėšomis išleido 1,3 mln. egzempliorių knygų ir per 1,7 mln. egzempliorių laikraščių. Buvo monarchistinių pažiūrų, norėjo ,kad būtų atkurta LDK.

Mykolas Biržiška, literatūros istorikas, kartu su bendraminčiais paruošė raštą JAV prezidentui Woodrow Wilsonui dėl lietuvių teisės turėti nepriklausomą valstybę. Buvo masonas.

Kazimieras Steponas Šaulys, kunigas, dėstytojas. Panevėžyje įkūrė pirmą labdaros draugiją beglobiams žmonėms remti, bei “Motinėlės” draugiją gabiems neturtingiems jaunuoliams šelpti.

Jurgis Šaulys, vertėjas, diplomatas. Buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Lenkijoje. Sukaupė didžiulį retų spaudinių Lietuvos istorijos tematika rinkinį ir 1938m. padovanojo VDU.

Taigi, susipažinę su vasario 16 – osios aktų signatarais ne tik politine, bet kitokia veikla suprasime, kad šie žmonės buvo dideli Lietuvos patriotai, altruistai, visiškai atsidavę Valstybės kūrimui ir jos visuomenės ugdymui bei švietimui.

Skaityti toliau
Daugiau info
Parodos / Renginiai
vasario, 2021
PrATKPnŠS
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
Visi renginiai
123Virtualus turas


Virtualus turas
Daugiau info
Apie muziejų

1922 m. įkurtas Kėdainių krašto muziejus yra vienas seniausių Lietuvoje. Jo įkūrėjas ir pirmasis direktorius buvo Kėdainių apskrities valdybos pirmininkas Vladas Rybelis, jis padovanojo muziejui apie 1000 savo surinktų senienų. Muziejus įsikūrė trijose nedidelėse dabartinės M. Daukšos viešosios bibliotekos pirmo aukšto patalpose. Ekspoziciją sudarė penkios vitrinos, trys spintos ir nedidelė lentyna, kuriose buvo eksponuojami archeologiniai radiniai, etnografinės senienos, numizmatika. Muziejų išlaikė tame pačiame pastate veikusi Kėdainių apskrities valdyba.

Nuo įkūrimo muziejui trūko patalpų. 1931 m. apskrities valdybos komisijos rašte skelbiama, kad…muziejus sutalpintas viename kambaryje taip, kad eksponatai veik visi sudėti krūvoje, o lankytojams, ypač didesniame skaičiuje, visai nėra kur apsisukti. Reikia kiek galima muziejų praplėsti. Kitos tų pačių metų komisijos išvadose teigiama, kad…skaitykla ir muziejus įrengti labai gražiai, šviesu ir švaru, baldai geri ir gerame stovy.

Muziejų Kėdainių apskrities savivaldybei išlaikyti buvo sunku. 1937 m. pradžioje savo žinion jį perėmė Kraštotyros draugija, kurios valdybą sudarė V. Rybelis, A. Tylenis, S. Sužiedėlis, Z. Ruseckas, S. Tijūnaitis. Draugija rinko ir tvarkė eksponatus, saugojo nuo sunykimo apylinkių ir miesto istorinius paminklus. 1939 m. muziejuje buvo sukaupta apie 1800 eksponatų, vedėju dirbo G. Bobelis.

Per nacių okupaciją 1941–1944 m. muziejus buvo išgrobstytas, padaryta žala siekė 563200 rublių. Dalį eksponatų išgelbėjo muziejaus vedėjas G. Bobelis.

Po Antrojo pasaulinio karo muziejus glaudėsi vienoje grūdų paruošų punkto patalpoje Radvilų gatvėje. Vėliau jis buvo perkeltas į dabartinį Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos pastatą (dabar J. Basanavičiaus g. 43). Sovietmečiu muziejus tapo komunizmo ideologijos skleidėju: eksponatai rodė komunizmo statybos užmojus ir socialistinio gyvenimo privalumą, buvo organizuojamos ekskursijos kolūkiečiams, darbininkams ir moksleiviams, vedamos istorijos pamokos, rengiami susitikimai su karo veteranais.

Atgimimo laikotarpio, 1989–1991 m., ekspozicijų nuotraukos ir daiktai rodė tarpukario Lietuvą, prieškario ir pokario tremtį bei rezistenciją. 1991 m. Kėdainių kraštotyros muziejus, apjungus M. Katkaus memorialinį muziejų Ažytėnuose, J. Paukštelio memorialinį muziejų, Rotušės dailės galeriją, koncertų salę evangelikų liuteronų bažnyčioje, buvo pertvarkytas į Krašto muziejų.

2000 m. krašto muziejus įsikėlė į buvusį karmelitų vienuolyno pastatą Didžiojoje gatvėje. Restauruotose vienuolyno celėse ir patalpose įrengta 16 ekspozicijų salių, edukacinė klasė, fonduose saugoma daugiau nei 30 000 archeologijos, raštijos, istorijos, etnografijos, dailės, fotografijos, numizmatikos eksponatų. Archeologijos ekspozicija išdėstyta dviejose salėse, jose eksponuojami akmens, žalvario, geležies amžių radiniai, Žalgirio mūšio diorama ir XIV–XV a. ginklai. Kitose salėse eksponuojami unikalūs dokumentai: 1590 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos privilegija, suteikianti Kėdainiams Magdeburgo teises; 1650 m. kunigaikščio Jonušo Radvilos privilegija evangelikų liuteronų bažnyčiai; 1652 m. kvietimas vokiečių pirkliams ir amatininkams atvykti į Kėdainius. Senosios medžio skulptūros salėje eksponuojama XV a. pabaigos šv. Jono Krikštytojo skulptūra, dievdirbio Mato Gurskio skulptūros ir kryžiai. Didžiausioje ir erdviausioje salėje įrengta 15 unikalių garsaus XIX a. II pusės – XX a. I pusės dievdirbio Vinco Svirskio barokinių koplytstulpių ir kryžių ekspozicija. Muziejaus puošmena – XIX a. II pusės baldų komplektas, pagamintas anglų meistrų iš egzotiškų žvėrių ragų. 1900 m. šis baldų komplektas pasaulinėje Paryžiaus parodoje gavo aukso medalį. Baldus nupirko Apytalaukio dvaro savininkas grafas Henrikas Zabiela. Iki Antrojo pasaulinio karo jie buvo dvaro rūmų interjero puošmena.

Muziejus turi 5 skyrius – Daugiakultūrį centrą, kunigaikščių Radvilų mauzoliejų, tradicinių amatų centrą Arnetų name, V Ulevičiaus medžio skulptūrų muziejų Kėdainiuose ir 1863 m. sukilimo muziejų Paberžėje.

gallery
Kėdainių krašto muziejus
Daugiau info