Steigiame ir statome, […] paskyrėme ir įkūrėme,[…] didelę mūro bažnyčią pačioje Kėdainių Senojoje rinkoje ties Nevėžio upe, iš naujų pamatų pradėtą.
(Iš 1631 m. kunigaikščio Kristupo II Radvilos ir Onos Kiškaitės – Radvilienės fundacijos rašto)
Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia – viena seniausių ir didžiausių protestantų bažnyčių Lietuvoje.
Bažnyčią statyti Kristupas II Radvila ėmėsi 1629 m. Didžiosios Rinkos aikštės pakilumoje. Tačiau statybų pabaigos jis nesulaukė, mirė 1640 m. tik įpusėjus bažnyčios darbams.
1652 m. statinį užbaigė jo sūnus Jonušas II Radvila.
Nuo XVII a. antrosios pusės Kėdainiai tapo ne tik Žemaitijos distrikto, bet ir visos LDK evangelikų reformatų religiniu centru, čia gyveno vyriausieji Žemaitijos superintendentai. Reformatai šventovę vadino katedra, kadangi ji buvo didžiausia ir svarbiausia visoje Žemaitijoje. Čia vykdavo žemaičių evangelikų reformatų sinodo sesijos, posėdžiaudavo vyriausieji kunigai, būdavo sprendžiami aktualūs dvasinio ir pasaulietinio gyvenimo klausimai. Katedra bažnyčią vadino ir dėl jos didingos architektūros.
Bažnyčios interjeras buvo santūrus ir skoningas, be puošnių altorių, šventųjų paveikslų, be katalikų šventovėms būdingų statulų. Altorių sudarė prie rytinės sienos stovėjęs Dievo stalas ir ant jo padėta 1563 m. Lietuvos Brastoje išleista Biblija. Už Dievo stalo stovėjo kryžius, už jo ant sienos — lotyniškas užrašas Soli Deo Gloria(lot. Garbė vieninteliam Dievui), skelbiantis pamatinę krikščionybės taisyklę: neturėti kitų dievų, tik Jį vieną. Didžiausios interjero puošmenos buvo aukšto skliauto centre kabėjęs didelis ažūrinis kaldintas sietynas, manierizmo stiliaus drožinėti ąžuoliniai sienų paneliai, sakykla, kunigų ložė ir kunigaikščių Radvilų sostas. Bažnyčios grindys buvo ąžuolinių lentų, o jos viduryje stovėjo ąžuoliniai suolai su aukštais atlošais. Bažnyčios interjeras iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos nepakito. Jo nesunaikino net Napoleono armijos kariai, kurie 1812 m. bažnyčioje įrengė arklides.
Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios kunigų ložės ir sakyklos fragmentas. ~1930 m. Fotografijos autorius nežinomas. Kėdainių krašto muziejaus nuotrauka. Gek 9894/19
Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios Radvilų sostas. ~1910 m. Nuotraukos autorius nežinomas. Kėdainių krašto muziejaus nuotrauka Gek 9894/24
Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios vidus ir sakykla. XX a. 3 deš. – XX a. 4 deš. Nuotraukos autorius nežinomas. Kėdainių krašto muziejaus nuotrauka Gek 9894/21
Evangelikų reformatų bažnyčia beveik išlaikė pirmykštes savo formas iki šių dienų, tik stogas ir kampiniai bokštai buvo pažeminti XIX a. pabaigoje, kuomet vėtra ir žaibas nuvertė centrinį bei vieną kampinį bokštus.
Didžiausių nuostolių atnešė sovietmetis. Bažnyčia paversta grūdų sandėliu, o vėliau – vaikų sporto mokykla. Unikalaus darbo sakykla, kunigų ložė, Radvilų sostas, paneliai ir suolai sulaužyti, mauzoliejuje esantys sarkofagai buvo suniokoti, kunigaikščių ir garbingų miestiečių palaikai išniekinti.
Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios ąžuoliniai paneliai, 1958 m. Nuotraukos autorius nežinomas. Kėdainių krašto muziejaus nuotrauka. Henriko Grinevičiaus kolekcija Gek 9894/28
Kunigaikščių Radvilų laidojimo rūsys Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje, 1965 m. Nuotraukos autorius – Valdemaras Preikša. Kėdainių krašto muziejaus nuotrauka. Henriko Grinevičiaus kolecija Gek 9758/1
1986 – 1991 m. bažnyčia buvo restauruota. Lietuvai atgavus nepriklausomybę bažnyčia ir joje esantis mauzoliejus tapo Kėdainių krašto muziejaus padaliniu.
Pamaldos Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje, 1991 m. Nuotraukos autorius nežinomas. Kėdainių krašto muziejaus nuotrauka Gek 1099/2
… prašau […], kad be didelių išlaidų ir iškilmių […] palaidotumėte Kėdainiuose, didžiojoje evangelikų bažnyčioje, funduotoje mūsų kunigaikščių protėvių, prie jų palaikų, kurie ten sudėti.
Iš Jonušo Radvilos dukros Onos Marijos Radvilaitės 1667 m. sausio 21 d. testamento
Bažnyčia tapo ir kunigaikščių Radvilų šeimos nekropoliu. Po bažnyčios skliautais išmūrytose devyniose kriptose buvo laidojami kunigaikščių Radvilų ir garbingų bendruomenės narių palaikai.
Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus – tai pirmoji atkurta XVII a. LDK didikų kapavietė Lietuvoje. Jame saugomi 6 unikalūs XVII a. nacionalinės reikšmės dailės paminklai – kunigaikščių Kristupo I Perkūno (1547-1603), Jonušo II (1612-1655), Mikalojaus (1610-1611), Jurgio (1616-1617), Stepono (1624-1624) ir Elžbietos (1622-1626) Radvilų sarkofagai.
Kunigaikščių Radvilų sarkofagai yra vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo baroko kūriniai, juose atsispindi epochų kaita.
Sarkofagų kūrėjai nėra žinomi. Manoma, kad Jonušo II Radvilos sarkofagą sukūrė žymus Torunės auksakalys, karalių Vladislavo Vazos ir Jono Kazimiero dvarų meistras Johanas Kristijonas Byrfafas.
Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus ir sarkofagai buvo restauruoti 1994 – 2001 m. ir 2019 – 2020 m.
Sarkofagas paremtas ant šešių rutulių, simbolizuojančių Amžinybę, primena dailią stačiakampę skrynią. Sarkofagas uždengtas plokščiu dangčiu, jo kampuose įtaisytos fantastinių žvėrių kaukės, nasruose laikančios žiedus, vadinamus antabomis. Masyvias sarkofago proporcijas švelnina reljefiniai dekoro motyvai: liūtų galvos skrynios galuose, simetriškų skraisčių, vaisių kekių ir heraldinių Erelių kompozicijos skrynios šonuose. Herbo skydas vainikuotas kunigaikščio mitra ir karo vado insignijomis — buože ir kalaviju. Erelio krūtinėje išgraviruotas keturių laukų Radvilos Perkūno herbas. Pirmame lauke pavaizduotas Radvilų giminės herbas — Trys Ragai, antrame lauke — kunigaikščio motinos Kotrynos Ivinskaitės herbas Valtis, trečiame lauke — kunigaikščio senelės iš motinos pusės Goslickaitės herbas Bokštai, ketvirtame lauke — senelės iš tėvo pusės Kolankaitės herbas Avinas. Virš herbo išgraviruotas lotyniškas užrašas, skelbiantis, kad sarkofage ilsisi Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono Biržų ir Dubingių kunigaikščio Radvilos Perkūno palaikai. Žemiau herbo išvardytos kunigaikščio pareigos, nuopelnai ir dorybės. Nurodyta, kad velionis buvo keturis kartus vedęs, mirė sulaukęs 56 metų.
Užrašai sarkofago dangčio kraštuose nurodo kunigaikščio mirties ir laidotuvių datas: „Mirė 1603 m. spalio 20 d., šiame sarkofage palaidotas 1604 m. balandžio 8 d.“ Radvila Perkūnas mirė Palenkės vietovėje Lososinoje. 1599 m. rugpjūčio 4 d. Vilniuje rašytame testamente jis pageidavo, kad jo „nuodėmingas kūnas būtų palaidotas be jokių žmonių išgalvotų ceremonijų ir didelių išlaidų mano tė- vynėje Biržuose, pilyje, mūrinėje bažnyčioje, toje kriptoje, kurioje parūpinau vietą savo kaulams“.
Lietuvos didžiojo etmono kunigaikščio Jonušo II Radvilos (1612– 1655) sarkofagas pagamintas iš vario ir žalvario skardų, pritvirtintų prie geležinių juostų karkaso. Sarkofago briaunos puoštos auksinėmis kniedėmis, kampai kaustyti gražaus pjūvio alavuotos vario skardos kampainiais. Juoda spalva nudažytos lygios metalo plokštumos padengtos sidabruoto vario ir jo lydinių aplikacijomis: augaliniais ornamentais, herbais, epitafijų plokštėmis ir angeliukų galvutėmis. Aplikacijos įkomponuotos sarkofago plokštumų centre, augaliniais ornamentais dekoruoti laisvi plokštumų plotai.
Daugiau vietos sarkofago dekore skirta keturioms epitafijoms. Jos aukština velionį, šlovina jo darbus ir nuopelnus Tėvynei: galvūgalyje pateikta kunigaikščio biografija, nurodytos jo valdytos žemės, šonuose išreikštas sesers Kotrynos Radvilaitės-Hlebavičienės liūdesys dėl brolio mirties, teisinama jo veikla, geidžiama „taikos ir amžino poilsio tam, kuris ėjo savo keliu“. Ant dangčio, po kunigaikštį šlovinančiu tekstu, išgraviruota jo mirties pagal romėniškąjį kalendorių data: moriens Tertio Calendas Januarii Anni (lot. mirė trečią sausio kalendą). Vadinasi, kunigaikštis mirė ne sausį, o prieš paskutinę ankstesnio mėnesio dieną, t. y. gruodžio 30-ąją.
Jonušo II Radvilos palaikai Kėdainiuose atgulė praėjus 21 metams nuo jo mirties. Mirė kunigaikštis 1655-aisiais Tikocino (Lenkija) pilyje. 1657 m. iš Tikocino pilies jo balzamuotas kūnas per Lietuvos Brastą buvo išvežtas į giminaičių Hlebavičių valdomą Selcą ir ten paslėptas. 1676 m. velionio sesuo Kotryna Radvilaitė-Hlebavičienė kunigaikščio palaikus pervežė į Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios didžiąją kriptą.
Sarkofagas didžiausias iš vaikų sarkofagų ir vienintelis, kurio šoninės plokštumos graviruotos. Jis stovi ant šešių rutulių, uždengtas dangčiu su keturiomis antabomis kampuose. Gražios, ekspresyvios liūtų kaukės pritvirtintos sarkofago kampuose. Puošnumo jam teikia rozetės iš egzotiškų vaisių. Dangčio plokštumoje išgraviruotos 32 eilučių lotyniškos eilės ir tekstas, kuriame nurodyta mergaitės kilmė, gimimo ir mirties datos. Tekstas stebėtinai panašus į velionės keturiolikmečio brolio Jonušo Radvilos mintis, išsakytas motinai rašytame laiške: „Jos [Elžbietos] visiškai nepraradome, bet pirma savęs į dangų išsiuntėme. Ėjo prieš mus nutiestu taku angelų chorų bei savo protėvių link, ir jau niekada Jos neregėsime, tik danguje.“ Baroko poezijai būdingos eilės skelbia apie Dievo, perkėlusio mergaitę iš nepastovios lemties pasaulio į amžinai saulės nušviestą dangų, valią, išreikštas skausmingas šeimos susitaikymas su dukros ir sesers netektimi.
Sarkofagas pagamintas praėjus septyneriems metams po jo mirties. Barokinio stiliaus trapecijos formos sarkofagas paremtas keturiomis paukščio kojomis, apglėbusiomis po rutulį. Sarkofago naujovė — kampuose pritvirtintos keturios liūtų galvos, nasruose laikančios po antabą. Visos kitos dekoro detalės — vaisių kekės, trilapio formos ažūrinės karūnėlės, lauro lapų apvadai — tokios pačios kaip ir senelio Kristupo Radvilos Perkūno sarkofago. Epitafijos tekste išlietas didžiulis tėvų Kristupo II Radvilos ir Onos Kiškaitės-Radvilienės skausmas dėl pirmagimio Mikalojaus, kuris teišgyveno 5 mėnesius ir 12 dienų, mirties.
Sarkofagas pagamintas pagal tą patį modelį kaip brolio Mikalojaus Radvilos. Giminės Erelis nedidelėje kojūgalio plokštumoje netilpo, todėl plačiai išskleistų sparnų plunksnos apkapotos. Netilpo kojūgalio viršuje bei apačioje ir apvadų karūnėlės. Ereliai abiejų brolių sarkofagų kojūgaliuose vienodo dydžio, su tokiais pat herbais ant krūtinių; šoninių plokštumų puošyba taip pat vienoda.
Sarkofagas mažiausias iš visų vaikų sarkofagų. Sarkofago forma ir dekoras yra tarpinio abiejų brolių ir sesers sarkofagų stiliaus. Barokinės trapecijos sarkofago kojūgalis susiaurėjęs. Dangčio plokštumos dekoras panašus į senelio Kristupo Radvilos Perkūno sarkofagą. Po dešimties eilučių epitafijos tekstu lenkų kalba įkomponuotas Radvilų Erelis su inicialais „S“ ir „R“ skelbia, kad sarkofage ilsisi Stepono Radvilos palaikai. Epitafijos tekste išreikštas didelis tėvų liūdesys dėl nekalto kūdikio mirties.
Parsisiųsti „Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus”
2019 m. vasario mėnesį pradėtas vykdyti projektas „Kunigaikščių Radvilų paveldo Kėdainiuose ir Nesvyžiuje išsaugojimas bei pritaikymas turizmo reikmėms“ ENI-LLB-1-109. Projekto partneriai- Kėdainių krašto muziejus (Lietuva) ir Nacionalinis istorijos ir kultūros muziejus – draustinis „Nesvyžius“ (Baltarusija). Projekto tikslas – restauruoti kunigaikščių Radvilų kriptą ir sarkofagus Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje, atlikti kunigaikščių Radvilų kapaviečių mokslinius tyrimus, įrengti modernias ekspozicijas, surengti kunigaikščių Radvilų laikotarpį atspindinčius kultūrinius renginius, konferencijas Kėdainiuose ir Nesvyžiuje. 2021 m. birželį mauzoliejus po rekonstrukcijos vėl atidarytas lankytojams.
Apie projekto tyrimus ir veiklas kviečiame skaityti: https://kedainiumuziejus.lt/kunigaiksciai/
Bendraukime
kedainiumuziejus@gmail.com
+370 347 53685
Daugiau info
