Už Holokausto aukų gelbėjimą Pasaulio tautų teisuolio vardas buvo suteiktas 22 kraštiečiams. Jų pavardės atsiras metalinėje konstrukcijoje, simbolizuojančioje namus, kuriuose per Antrąjį pasaulinį karą rizikuojant savo gyvybe buvo slepiami žydai.
Instaliacija statoma Kėdainių krašto muziejaus, kartu su partneriais iš Latvijos, Italijos ir Rumunijos dalyvaujančio tarptautiniame ES programos „Europa piliečiams“ projekte „Memo History“, iniciatyva. Pasak idėjos autoriaus, muziejaus direktoriaus Rimanto Žirgulio, šis kūrinys Senojoje Rinkoje stovės laikinai. Jis aktualizuos šiemet minimą 80-ies metų sukaktį nuo Holokausto Lietuvoje pradžios. Vėliau bus perkeltas į kitą vietą, tikėtina, kad prie Daukšių memorialo.
Po „Miloszofono“, „Ich bin Keidaner“, „Atminties sienos“, „Dovydo žvaigždės“ ir memorialo sugriautiems E. Totlebeno rūmams, tai yra jau šeštoji muziejaus inicijuota instaliacija.
Idėją realizuoja menininkas Feliksas Paulauskas, su UAB „Laumetris“ pagalba kuriantis metalo, medžio ir akmenų kompoziciją, jungiančią kančią ir viltį. Nuo spygliuoto vainiko ratu žemyn leidžiasi dvylika metalinių stulpelių, kompozicijos apačioje suformuota Dovydo žvaigždė. Nudegusios alyvų šakos, pasak menininko, simbolizuoja sunaikintą žydų bendruomenę, kaip išdegusią dykumą. Virš jos, kompozicijos centre, galvas kelia du gyvi medeliai, simbolizuojantys išgyvenusius.
APIE PROJEKTĄ:
Keturios Europos organizacijos: Tautinių bendrijų kultūros namai (Latvija), Teatro dei Dioscuri (Italija), Kėdainių krašto muziejus (Lietuva) ir Palatul Copiilori Iasi (Rumunija) pradeda vykdyti naują ES programos „Europa piliečiams“ Europos atminimo krypties projektą.
Projektu siekiama:
*skatinti Europos Sąjungos piliečių supratimą apie savo istoriją ir jos įvairovę,;
*skatinti Europos pilietiškumą bei stiprinti piliečių dalyvavimą demokratijos procesuose Europos lygmeniu;
*gerinti bendros istorijos atminties ir vertybių suvokimą, puoselėti žmonių gerovę, skatinant debatus ir svarstymus, kuriant tinklus, plėtojant piliečių supratimą apie Sąjungos politiką bei skatinant socialinio bei tarpkultūrinio dalyvavimo bei savanorystės Sąjungos lygmeniu galimybes.
Projekto metu, remiantis žmonių prisiminimais, bus siekiama rekonstruoti ir atskleisti kai kuriuos tragiškus Europos XX amžiaus istorijos fragmentus. Projektas apima atsiminimus apie totalitarinių režimų smurtą ir skriaudas, atvirą nepaklusnumą bei pasyvią rezistenciją, kuri dažnai likdavo nežinoma.
Projektas sieks, kad totalitarizmo ir persekiojimų atmintis skatintų barjerų sulaužymą, socialinių ir kultūrinių bei politinių sienų nugriovimą, diskusijas apie priklausomybės Europai jausmą. Šios diskusijos prisidėtų prie naujų vertybių bei idealų sukūrimo ir stiprinimo, padėtų suprasti, kad „kitas“ nėra priešas.
Kiekviena projekte dalyvaujanti šalis vykdys įvairias veiklas. Tai istorinių dokumentų ir liudijimų tyrinėjimas, seminarai, diskusijos, praktiniai užsiėmimai, meniniai renginiai muziejuose, simboliniuose pastatuose ir vietovėse. Taip atminties tyrinėjimai bus įtraukiami į jausmingus ir įdomius renginius. Šiuose renginiuose meninė teatro kalba, muzika, šokis ir vaizdai palies juose dalyvaujančiųjų širdis, o jų patirtys bus unikalios ir asmeniškos.
Visų šalių veiklose dalyvaus skirtingų kartų žmonės: jaunimas, studentai ir vyresnio amžiaus asmenys.
Projektą finansuoja Europos Sąjungos programa Europa piliečiams.
#memohistory #memoryhistoryproject #project #kedainiairegionalmuseum #kedainiukrastomuziejus #europapilieciams #EuropeforCitizens #europe #ES
.
Nuo spalio 18 d. iki lapkričio 13 d. Tradicinių amatų centre Arnetų name veiks Virginijos Jurevičienės paroda “Kai vakarai ilgi…”.
Apie autorę:
Gimė 1963 03 28, Daukniškių kaime, Panevėžio rajone.
Parodose dalyvauja nuo 2010 metų.
2011 metais karpiniai buvo sertifikuoti kaip Tautinis paveldas, buvo priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendriją.
2015-aisiais išrenkama Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos Kupiškio skyriaus pirmininke.
2011 metais apdovanota Kupiškio rajono konkurso „Kupiškio rajono metų geriausieji“ nominacija „Už tautinio paveldo puoselėjimą“.
2014 ir 2016 metų respublikinio konkurso „Aukso vainikas“ Panevėžio apskrities III- ios vietos laimėtoja.
2015 metais suteiktas Tautinio paveldo tradicinių amatų meistro vardas. Tais pačiais metais apsiginė Tautinio paveldo tradicinių amatų mokymo programą „Popieriaus karpinių menas“.
2018 metais respublikinės karpinių konkursinės parodos „100 karpinių Lietuvai“ I-os vietos laimėtoja.
2018 m. skirta Kupiškio rajono Mero nominacija „Už nuopelnus Kupiškio kraštui“ – už tautinio paveldo puoselėjimą.
2020 metais suteiktas meno kūrėjo statusas.
Surengusi virš 25 autorinių parodų.
Jos darbai ne vieną kartą buvo eksponuoti tarptautinėse, respublikinėse parodose, Briuselyje (Belgija), Baltarusijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Turkijoje, Irane.
Darbų yra įsigiję Lietuvos nacionalinis muziejus, Kupiškio etnografijos muziejus, Raseinių krašto istorijos muziejus, Anykščių Arklio muziejus, Tauragės krašto muziejus „Santaka“.
Veda seminarus apie karpinių karpymą, edukacinius užsiėmimus, dalyvauja mugėse. Yra surengusi 7 plenerus: 1 tarptautinį, 3 respublikinius ir 3 rajoninius.
Gyvena Kupiškyje. Dirba Kupiškio vaikų lopšelyje-darželyje „Obelėlė“ pedagoge.
Parodoje eksponuojami siužetiniai karpinių paveikslai. Juose pavaizduoti metų laikai, Kupiškio krašto padavimai, dainų siužetai. Didelis dėmesys skiriamas senovės darbų, buities, žmonių aprangos perteikimui. Du paveikslai skirti Mamai ir Tėčiui. Miniatiūrose pavaizduoti augalai. Didelėse, nestandartinėse užuolaidėlėse – gamtos motyvai, pastatai. Kai kurios su baltiškais simboliais.
12 val. Atminties kelio eisena prasidės Kėdainių miesto parke (J. Basanavičiaus g. 2). Bus einama į Daukšių kaime esančią masinę žydų žūties vietą.13 val. Aukų pagerbimo ceremonija Kėdainių Holokausto aukų atminimo vietoje (Daukšių kaimas).15 val. Kėdainių miesto rotušėje (Didžioji g. 1) įvyks konferencija “Kol atmintis gyva” ir kamerinio ansamblio “Lietuvos Jeruzalė” bei atlikėjos Juditos Leitaitės koncertas.
DĖMESIO! Koncerte 15 val. Rotušėje gali dalyvauti tik asmenys, turintys galimybių pasą (galioja ir kiti dokumentai, įrodantys vakcinacijos, persirgimo, atlikto PGR tyrimo arba greitojo antigeno testo neigiamo rezultato, antikūnų tyrimo teigiamo rezultato faktą).Kėdainių krašto muziejus praturtėjo dar vienu garsiojo kryždirbio Vinco Svirskio darbu – Naujųjų Bakainių kaime stovėjusiu kryžiumi. Kryžius statytas apie 1888 m. ir daugelį metų stovėjo Emilijos Šukytės – Vasiliauskienės sodyboje.
Kryžius konservuotas ir restauruotas pagal Lietuvos kultūros tarybos programą “Kultūros vertybių restauravimas ir tyrimai”. Kryžių restauravo Panevėžio kraštotyros muziejus.
Vykdant kryžiaus konservavimo – restauravimo darbų pirmąjį etapą buvo atlikta:
\
Teksto autorius dr. Arūnas Bubnys
Rusijos imperijos 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, Krakėse gyveno 450 žydų. Pirmojo pasaulinio karo metais caro valdžia žydus ištrėmė į Rusiją. Po karo dalis tremtinių sugrįžo į gimtąjį miestą. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Krakių valsčiuje gyveno 659 žydai. Nepriklausomos Lietuvos laikais dalis vietos žydų emigravo į Pietų Afriką ir Palestiną. Miestelio žydų bendruomenė turėjo sinagogą, mokyklą (mokė hebrajų kalba), biblioteką, dramos ratelį ir chorą.
Pirmomis nacių ir sovietų karo dienomis sukilėlių būrį organizavo ir jam vadovavo mokyklos direktorius Antanas Krutulis. Buvo įsteigtas sukilėlių (partizanų, baltaraiščių) štabas. Būriui priklausė apie 30 vyrų. Krakėse buvo įsteigtas ir Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) skyrius. Jam vadovavo Vladas Makaras, sekretorius buvo Antanas Valaitis. LAF-o štabas buvo įsikūręs policijos nuovados pastate. Sukilėliai vykdė pasilikusių komunistų, sovietinių pareigūnų, raudonarmiečių ir komjaunuolių areštus. Suimtieji iš pradžių buvo laikomi vietos žydo malūne, vėliau – sinagogoje, galiausiai perduodami vokiečiams. Iš viso buvo suimta apie 30 vietinių komunistų ir sovietinių aktyvistų, vėliau dauguma suimtųjų buvo išvežti į Kėdainių kalėjimą.
Pirmosiomis žydų aukomis Krakėse tapo gydytojas Borisas Alperavičius ir kirpėjas Fridmanas. Juos vietiniai baltaraiščiai suėmė kaip buvusius kandidatus į Komunistų partijos narius ir išvežė į Kėdainius. Ten jie buvo sušaudyti.
Likus kelioms savaitėms iki žydų sušaudymo (1941 m. rugsėjo 2 d.), Kėdainių apkrities viršininkas P. Dočkus ir Kėdainių apskrities policijos vadas Antanas Kirkutis savo pavaldinius sukvietė į Kėdainius duoti nurodymų žydų klausimu. P. Dočkus paskelbė, jog „žydų tauta pripažinta kenksminga“ ir turi būti atskirta nuo lietuvių. Kėdainių apskrities žydai turėjo būti sutelkti Kėdainiuose, Ariogaloje ir Krakėse. Į Krakes liepta surinkti Krakių, Surviliškio, Grinkiškio, Baisogalos ir Gudžiūnų valsčių žydus. Žydų gyvenami kvartalai (getai) turėjo būti aptverti ir izoliuoti nuo vietos gyventojų nežydų.
1941 m. rugpjūčio pirmoje pusėje į Krakes buvo suvežti nurodytų valsčių žydai. Į getą (kvartalas tarp Vilniaus, Vasario 16-osios, V. Kudirkos gatvių ir Turgaus aikštės) buvo uždaryti Krakių ir keleto kitų valsčių atvežti žydai. Getas buvo aptvertas spygliuota 2,5 m aukščio tvora. Getą saugojo ginkluoti sargybiniai. Moterys ir vaikai buvo laikomi keliuose netoli sinagogos buvusiuose namuose, o vyrai – buvusio vienuolyno pastate. Gyvenimo sąlygos gete buvo labai blogos. Viename kambaryje miegodavo 10–15 žmonių, kai kurie ant grindų. Labai trūko maisto. Žydai privalėjo dirbti įvairius fizinius darbus. Praėjus kelioms dienoms po geto įsteigimo, į Krakes atvažiavo Kėdainių apskrities policijos vadas A. Kirkutis su keliais valsčių policijos nuovadų viršininkais. Gete buvo atlikta krata, jos metu iš žydų buvo atimti auksiniai ir sidabriniai daiktai, brangesni drabužiai ir patalynė. Auksinius dirbinius išsivežė apskrities policijos vadas, kiti atimti daiktai buvo sukrauti į atskirą namą ir saugomi policininko. A. Kirkučio įsakymu žydų vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir uždaryti vienuolyne. Vėliau A. Kirkučio įsakymu buvo atrinktos „laisvos nuo vaikų darbingos moterys“, kurios buvo uždarytos vienuolyno svirne.
Kėdainių apskrities policijos vadas 1941 m. rugpjūčio 17 d. informavo Policijos departamento direktorių, kad Krakėse surinkti 452 žydai (neskaičiuojant vaikų). Suimtiems žydams buvo paskirta kontribucija – po 10 červoncų nuo vieno žmogaus. Surinktus pinigus Krakių valsčiaus policijos viršininkas Teodoras Kerza pristatė į Kėdainių banką. Kai kurie lietuviai mėgino padėti gete uždarytiems žydams. Miestelio gyventojai atnešdavo gete uždarytiems žydams maisto ir nematant sargybiniams perduodavo žydams per spygliuotą tvorą. Kai kurie už atneštą maistą gaudavo vertingų daiktų, kiti be jokio atlygio šelpė nelaimės ištiktus kaimynus. Pas vaistininką Polunskį namų šeimininke tarnavusi Teklė Ambrasienė dažnai atnešdavo maisto Polunskio šeimai į getą. Kartais žydams slapčia pavykdavo išeiti iš geto ir jie ateidavo pas savo buvusius kaimynus prašyti pagalbos.
Krakiškis A. Zubauskas draugavo su kaimyno Gordono šeima. Štai ką jis prisiminė apie savo buvusį kaimyną: „Sargybiniai Gordoną keletą kartų buvo išleidę, jis buvo atėjęs ir pas mane. Daviau jam maisto, pasikalbėjau. Jis klausinėjo, ką žmonės mano ir šneka, tačiau niekas dar nežinojo, ką vokiečiai darys. Paskutinį kartą su Gordonu kalbėjausi rugpjūčio 28 d. Jis manęs paklausė, ar tikrai Kėdainiuose žydus sušaudė, tačiau aš tiesos negalėjau, nedrįsau pasakyti. Tik iš susimąsčiusio veido supratau, kad jis nujaučia artėjančią tragediją“.
1941 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesių sandūroje į Krakes sunkvežimiu iš Kauno atvažiavo apie trisdešimt 1-ojo bataliono 3-iosios kuopos kareivių, vadovaujamų ltn. J. Barzdos. Pastarasis Krakių valsčiaus policijos nuovados viršininkui T. Kerzai įteikė vokiečių kalba parašytą ir užantspauduotą raštą, įgaliojantį bataliono kareivius sušaudyti visus žydų tautybės asmenis. Rašte buvo nurodyta, kad visos įstaigos įpareigojamos atliekant šį „darbą“ suteikti reikiamą pagalbą.
Bataliono kareivių atvykimo dieną Krakių žydai nebuvo šaudomi. Tą dieną T. Kerza su baudėjų būrio karininku (tikriausiai ltn. J. Barzda) parinko žudynių vietą (apie 1,5 km nuo miestelio, šalia Peštiniukų kaimo) ir liepė valsčiaus viršaičiui pasirūpinti duobių iškasimu. Duobes tą pačią dieną iškasė suvaryti miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. Kitos dienos ryte T. Kerza sušaukė Krakių policininkus ir baltaraiščius (apie 16–18 asmenų). Jie buvo nusiųsti prie vienuolyno ir ėmė varyti į žudynių vietą ten laikomus žydus. Pirmiausia į šaudymo vietą buvo nuvesti žydų vyrai. Netoli duobių jie buvo suguldyti veidu į žemę. Pasmerktieji buvo išrengiami iki apatinių drabužių ir grupelėmis vedami prie duobės. Jie buvo statomi prie duobės krašto ir šaudomi į nugaras. Prie duobės varoma antra vyrų grupelė staiga ėmė bėgti. Dauguma bėgančiųjų buvo nušauti, bet nedidelė dalis sugebėjo pabėgti. Kitos žudomų žydų grupės nemėgino pabėgti. Po vyrų buvo atvarytos ir sušaudytos darbingos žydų moterys. Paskutiniai buvo sušaudyti žydų vaikai, seneliai ir moterys su kūdikiais. Jie buvo atvaryti iš geto. Žudynės baigėsi apie 17 val. Po šaudymo žudikų būrys nuvyko į restoraną valgyti pietų ir išgerti. Pagal K. Jagerio raportą, Krakėse buvo sušaudyti 1 125 žydai: 448 vyrai, 476 moterys ir 201 vaikas. Po masinių žudynių policijos viršininkas T. Kerza kartu su kitais policininkais aplinkiniuose kaimuose surado ir sušaudė šešis iš žudynių vietos pabėgusius žydus. Vienas šaudymą išgyvenęs žydas grįžo į Krakes ir pasikorė savo namuose.
Krakėse likęs žydų turtas vėliau buvo išparduotas. Valsčiaus viršaitis Vaclovas Daukša tam tikslui sudarė komisiją.
1941 m. rugpjūčio 28-rugsėjo 2 d. buvo likviduoti Kėdainių, Ariogalos ir Krakių getuose įkalinti žydai. Šių akcijų metu buvo nužudyti mažiausiai 3 863 Kėdainių apskrities žydai. Mažesnis skaičius apskrities žydų buvo nužudyta dar iki getų likvidavimo. Nėra žinomas išsigelbėjusių ir išgelbėtų apskrities žydų skaičius – kažin ar jis galėjo viršyti kelias dešimtis žmonių. Kėdainių apskrities, kaip ir kitų Lietuvos apskričių, žydų bendruomenės 1941 m. buvo visiškai sunaikintos.
Holokausto memorialas Peštinukų kaime
Kėdainiai ypatingi tuo, kad XV – XIX a. buvo privatus kunigaikščių Radvilų miestas, priklausęs visoms trims šios iškiliausios LDK didikų giminės šakoms. XVII a. Radvilų dėka Kėdainiai buvo stipri ekonominė, religinė ir kultūrinė protestantizmo sala katalikiškoje aplinkoje, vienas iš miestietiškiausių Lietuvos miestų.
Kėdainių krašto muziejus nuolat vykdo projektus, skirtus išsaugoti svarbius miesto istorinės atminties momentus. Ypač didelis dėmesys yra skiriamas kunigaikščių Radvilų istorijos ir paveldo aktualizavimui. Tad nuo 2015 m. muziejus organizuoja istorijos festivalį „Radviliada“. Pastarasis padeda perkelti Radvilų laikotarpio atmosferą ir aplinką į miesto erdves. Šiemet festivalis vyks jau 7 kartą.
Visų kultūros ir istorijos festivalio „Radviliada“ metu atliekama senovinė muzika, šokiai, vyksta istorikų paskaitos ir diskusijos. Kiekvienais metais festivalio programoje dalyvauja svečiai iš šalių, kažkada priklausiusių LDK (Lietuvos Didžioji kunigaikštystė) ir ATR (Abiejų Tautų Respublika): Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Lenkijos.
Festivalis prasidės jau penktadienio popietę Kėdainių krašto muziejuje, kur 16 val. vyks Prof. Aivo Ragausko, prof. Raimondos Ragauskienės ir prof. Deimanto Karvelio diskusija „Kėdainiai – kunigaikščių Radvilų katalikiškosios Nesvyžiaus – Olykos šakos valda“.
Tos pačios dienos vakarą, 19 val., evangelikų reformatų bažnyčioje kėdainiečių ir miesto svečių lauks iškilmingas miesto šventės ir festivalio „Radviliada 2021“ atidarymas. Jo metu bus rodomas baroko muzikos spektaklis „Dramma da Capo“. Šiam muzikiniam spektakliui dramaturgiją sukūrė kėdainiečiams jau gerai pažįstamas žymus operos ir gatvės teatro režisierius Adrianas Schvarzsteinas. Spektaklio muzikinė ašis – baroko arijos, sukurtos da capo (išvertus iš italų k. – „nuo pradžios“), t. y. pasikartojimo forma. Spektaklio siužetas atskleidžia autorių, tokių kaip Ludovico Ariosto, Carlo Capece, Grazio Braccioli, Virginia Woolf, kūryboje pasirodančio personažo Orlando transformacijas bei afektus. XXI a. žiūrovo mąstymas ir emocijos skiriasi nuo Baroko laikų žmogaus, siekusio proto ir jausmų vienovės. Tačiau šiuolaikiniai žmonės išgyvena panašias vidines dramas, o jas sustiprinantis muzikinis ir dramaturginis pakartojimas turi ypatingą reikšmę jų suvokimui. Choreografė ir režisierė Jūratė Širvytė-Rukštelė projektui suteikė plastikos įvesdama svarbų baroko operos elementą – šokį, grindžiamą istorinėmis R. A. Feuillet, L. G. Pécouro, P. Rameau choreografijomis. Menininkė pakartoja R. Descartes’o mintį, kad suvokimas, jausmas, emocija yra kūno funkcijos, ir šokį bei baroko gestus pasitelkia tam, kad operų arijose išreiškiamus afektus paverstų universalia kalba. Šiam projektui talkina kastanječių meistrė – muzikantė ir šokėja Ludovica Mosca iš Barselonos (Ispanija). Šiame spektaklyje taip pat dalyvauja: Rūta Vox (Vosyliūtė) – vokalas, Jūratė Širvytė-Rukštelė – šokis, Vilimas Norkūnas – basso continuo, klavesinas bei ansamblio dalyviai: Augusta Jusionytė, Bernardas Petrauskas (smuikai), Julija Ivanovaitė (altas), Deividas Dumčius (violončelė), Ugnius Dičiūnas (obojus), Julius Klimavičius (fagotas).
Antrą festivalio dieną, šeštadienį, klausytojų lauks net 4 koncertai evangelikų reformatų bažnyčioje. Festivalio diena prasidės Kėdainių, Biržų ir Raudondvario muzikos mokyklų auklėtinių koncertu „Pašlovinkime Radvilas“, o baigsis senosios muzikos ansamblio FABELLA ENSEMBLE iš Latvijos koncertu „XVII a. Georgo Elgerio giesmės“. Pastarojo koncerto programa yra grindžiama unikalia Latvijos muzikos istorijos medžiaga – giesmės iš „Geistliche Catholische Gesänge” (Dvasinio katalikiškojo giesmyno), kurį parašė Georgas Elgeris ir išleido 1621 m. Tai yra pirmasis reikšmingas katalikiškų giesmių rinkinys Latvijos teritorijoje, kurį sudaro Grigališkosios giesmės, senosios bažnytinės giesmės ir litanijos, kurias, kaip manoma išvertė ir adaptavo pats Georgas Elgeris. Šioje knygoje esančios originalios giesmės bus atliekamos koncerte. Giesmės laikosi tonalinių sistemų, apima rimus ir netgi tam tikras Latvijos folkloro stilistines technikas. Vienintelis žinomas išlikęs šio leidinio egzempliorius yra saugomas Vilniaus Universiteto bibliotekoje.
Georgas Elgeris – Latvijos dvasininkas, dvasinių tekstų autorius ir Jėzuitų seminarijos dėstytojas. Savo tekstuose latvių kalba, jis naudojo lenkų kalbos rašybą. 1631-1634 m. kaip Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės karo kapelionas dalyvavo karo veiksmuose prieš Maskvą. 1638–1644 m. buvo Daugpilio jėzuitų misijos vyresnysis, ten 1638 m. įsteigė gramatikos mokyklą (vėliau Daugpilio kolegija). Atsidėjęs literatūriniam darbui latvių kalba parengė: „Evangeliją visų metų sekmadieniams ir šventadieniams“, 1672 m., P. Kanizijaus „Trumpojo katekizmo“, 1672 m. vertimus, iš lotynų, vokiečių ir lenkų kalbų išverstą giesmyną, lenkų-lotynų-latvių kalbų žodyną. Dauguma jo raštų išspausdinta 1672–1758 m. Vilniuje.
Šis koncertas bus jaudinantis garsų nuotykis, kuriame klausytojas susipažins su ankstyvąja latvių kalba, kuri XVII amžiuje vis dar vystėsi. Solistai ir pritariantys instrumentai atliks senas melodijas tai epochai būdinga maniera, naudojant tiek generalboso, tiek improvizacijos elementus.
Trečios festivalio dienos pavakarę, sekmadienį, 17 val., kėdainiečiai ir miesto svečiai vėl kviečiami į evangelikų reformatų bažnyčią, kur bus atliekamas baroko operos spektaklis „Muzika Karaliaus Saulės dvare“. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV ypač rūpinosi pabrėžti Paryžiaus ir Versalio gerą skonį visose meno formose ir diktuoti madas visai Europai. Neabejotina, kad tai buvo taikoma ir muzikai. Koncerto programoje skambės Karaliaus Saulės mėgstamiausia muzika, kuri ypač būdinga prancūzų barokui. Tai Mišelio Richardo Delalande opera „Versalio fontanai“, papildyta įvairiomis prancūzų kompozitorių Jean-Baptiste Lully, Jean-Philippe Rameau, François Rebel and François Francœur arijomis. Istorinių kostiumų dizainerė Jelena Forste pasirūpino, kad „laiko mašinos efekto“ pagalba, žiūrovai klausydami ir matydami pajustų baroko laikotarpio prabangą. Šiame baroko operos spektaklyje klausytojai išgirs Mišelio Richardo Delalande (1657-1726) operą „Versalio fontanai“ (1683), Jean-Philippe Rameau (1683-1764) ariją “Amour, amour lance tes traits” iš operos „Les fêtes de l’Hymen et de l’amour“ (1747), Jean-Baptiste Lully (1632-1687) ariją “Revenez, amour revenez” iš operos „Thésée“ (1675), Jean-Baptiste Lully (1632-1687) duetą “Atys est trop heureux” iš operos „Atys“ (1675) bei François Rebel (1701-1775) / François Francœur (1698-1787) ariją “Vous qui voulez charmer” iš herojinės pastoralės „Isméne“ (1747). Spektaklio dalyviai: Justina Kaminskaitė (sopranas, Lietuva), Karolina Parmionova (sopranas, Lietuva), Simona Jocevičiūtė (sopranas, Lietuva), Ieva Sumeja (sopranas, Latvija), Anete Viļuma (sopranas, Latvija), Ansis Bētiņš (tenoras, Latvija), Daniils Kuzmins (bosas, Latvija), baroko orkestras Collegium Musicum Riga, baroko šokių choreografė Jūratė Širvytė-Rukštelė (Lietuva), istorinių kostiumų dailininkė Jeļena Forste (Latvija), dirigentas ir meninis vadovas – Māris Kupčs (Latvija).
Tačiau festivalis nesibaigs kartu su miesto švente – rugsėjo 16 d. klausytojų lauks dar vienas koncertas evangelikų reformatų bažnyčioje – „Dvibalsė širdis: italų baroko kameriniai duetai“.
Tad rugsėjo 3 – 16 dienomis Kėdainių krašto muziejus kviečia visus kėdainiečius ir miesto svečius susitikti kultūros ir istorijos festivalio „Radviliada 2021“ renginiuose!
Rugsėjo 3 d., penktadienis:
Kėdainių krašto muziejuje (Didžioji g. 19)
Kultūros istorijos festivalis RADVILIADA 2021
16 val. Prof. Aivo Ragausko, prof. Raimondos Ragauskienės ir prof. Deimanto Karvelio diskusija „Kėdainiai – kunigaikščių Radvilų katalikiškosios Nesvyžiaus – Olykos šakos valda“.
Evangelikų reformatų bažnyčioje (Senoji g. 1)
19 val. KĖDAINIŲ MIESTO ŠVENTĖS ir Kultūros istorijos festivalio RADVILIADA 2021 ATIDARYMAS
Baroko operos spektaklis „Dramma da capo“
Rugsėjo 4 d., šeštadienis:
Evangelikų reformatų bažnyčioje (Senoji g. 1)
Kultūros istorijos festivalis RADVILIADA 2021
11 val. Kėdainių, Biržų ir Raudondvario muzikos mokyklų auklėtinių koncertas „Pašlovinkime Radvilas“.
Evangelikų reformatų bažnyčioje (Senoji g. 1)
Kultūros istorijos festivalis RADVILIADA 2021
12 val. Ansamblio ARCADIA CONSORT (Vilnius) koncertas „Kamerinės instrumentinės muzikos paralelės XVII a. Europoje“.
Evangelikų reformatų bažnyčioje (Senoji g. 1)
Kultūros istorijos festivalis RADVILIADA 2021
13.30 val. Baroko ansamblio ARS REVALIA (Talinas, Estija) koncertas „Italijos virtuozai“.
Evangelikų reformatų bažnyčioje (Senoji g. 1)
Kultūros istorijos festivalis RADVILIADA 2021
14.30 val. Senosios muzikos ansamblio FABELLA ENSEMBLE (Ryga, Latvija) koncertas „XVII a. Georgo Elgerio giesmės“.
Rugsėjo 5 d., sekmadienis:
Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje (Senoji g. 1)
Kultūros istorijos festivalis RADVILIADA 2021
17 val. Baroko operos spektaklis „Muzika Karaliaus Saulės dvare“
Baroko orkestras „Collegium Musicum Riga“, dirigentas ir meninis vadovas Māris Kupčs (Latvija)
Rugsėjo 16 d., ketvirtadienis:
Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje (Senoji g. 1)
17.30 val. Koncertas „Dvibalsė širdis: italų baroko kameriniai duetai“
Festivalio rengėjas – Kėdainių krašto muziejus
Festivalio rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba ir Kėdainių rajono savivaldybė
Išsamesnė informacija:
https://www.facebook.com/kedainiukrastomuziejus/
Renginių metu bus filmuojama ir fotografuojama, vaizdai bus talpinami socialiniuose tinkluose.
Primename, kad uždarų renginių metu privaloma laikytis galiojančių Covid-19 saugumo reikalavimų – renginių dalyviai bus registruojami, privalo dėvėti apsaugines veido kaukes.
Holokaustas Kėdainiuose
Teksto autorius dr. Arūnas Bubnys
Kėdainių žydų bendruomenės pradžia siekia XVII a. vidurį, kuomet čia buvo pastatyta pirmoji medinė sinagoga. Nuo XVIIIa. Kėdainių žydų kahalas tapo visos Žemaitijos žydų apygardos „Medinat Zamut“ centru. Miestas visoje Lietuvoje garsėjo kaip vienas svarbiausių Toros mokymo centrų. Vienoje iš miesto religinių mokyklų mokėsi ir būsimasis Vilniaus Gaonas Elijahu. 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Kėdainiuose gyveno 3 733 žydai (64 proc. miesto gyventojų). 1915 m. caro valdžia daugumą miesto žydų ištrėmė į Rusiją. Po karo dalis jų sugrįžo į gimtąjį miestą. Tarptautinės žydų organizacijos („Joint“ ir kt.) padėjo atsikurti nuskurdusiai žydų bendruomenei. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo žiniomis, Kėdainiuose gyveno 2 499 žydai (33 proc.). Nemažai miesto žydų vertėsi daržininkyste ir visoje Lietuvoje garsėjo kaip agurkų ir pomidorų augintojai bei pardavėjai. Nemažai šių produktų taip pat buvo eksportuojama į Latviją. Nepriklausomos Lietuvos laikais Kėdainių žydai gyveno aktyvų ekonominį, kultūrinį, politinį ir religinį gyvenimą. Mieste veikė įvairių sionistinių partijų ir organizacijų skyriai. Normalų žydų bendruomenės gyvenimą nutraukė 1940 m. sovietinė okupacija ir aneksija. Po metų, Lietuvą okupavus naciams, 500 metų istoriją turinti Kėdainių žydų bendruomenė buvo visiškai sunaikinta.
1941 m. sausio 1 d., Lietuvos SSR Statistikos valdybos duomenimis, Kėdainių apskrityje gyveno 4 682 žydai (4,52 proc. apskrities gyventojų). Vokiečių okupacijos metais Kėdainių apskritį sudarė 12 valsčių: Ariogalos, Baisogalos, Dotnuvos, Grinkiškio, Gudžiūnų, Josvainių, Kėdainių, Krakių, Pernaravos, Surviliškio, Šėtos ir Žeimių. Beveik visuose valsčių centruose buvo žydų bendruomenės. Didžiausios bendruomenės gyveno Kėdainiuose, Ariogaloje ir Krakėse.
Prasidėjus nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, Lietuvoje kilo antisovietinis sukilimas nepriklausomybei atkurti. 1941 m. birželio 23 d. Kaune buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė ir sudaryta Juozo Ambrazevičiaus vadovaujama Lietuvos laikinoji vyriausybė. Pastaroji, vykdydama valstybės atkūrimo darbus, pradėjo krašte atkurti sovietų valdžios sugriautą lietuvišką administraciją. Kėdainių apskrities viršininku tapo buvęs Lietuvos kariuomenės pulkininkas Petras Dočkus, Kėdainių viešosios policijos nuovados viršininku iš pradžių tapo Petras Kraujelis (po 9 dienų dėl nedrausmingumo buvo atleistas), vėliau buvo paskirtas Antanas Kirkutis.
Vokiečių kariuomenė Kėdainius užėmė 1941 m. birželio 25 d. Okupacinė valdžia iš karto išleido žydus diskriminuojančius potvarkius: jiems buvo įsakyta nešioti geltonas žvaigždes, uždrausta vaikščioti šaligatviais ir bendrauti su lietuviais.
Pirmomis sovietų ir nacių karo dienomis Kėdainiuose susiorganizavo lietuvių sukilėlių (dar buvo vadinami partizanais, aktyvistais ir baltaraiščiais) būrys. Jame buvo per 30 vyrų. Vėliau šis būrys buvo reorganizuotas į pagalbinės policijos būrį. Dauguma būrio narių buvo vietos aukštesniosios kultūrtechnikos mokyklos studentai ir geležinkelininkai. Iš pradžių būriui vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas Zigmas Knystautas. Jo pavaduotoju buvo banko darbuotojas, atsargos jaun. ltn. Juozas Kungys. Aktyvistų štabas buvo įsikūręs Kėdainių amatų mokyklos patalpose Gedimino gatvėje, advokato Kolio namuose. Po dviejų savaičių Z. Knystautas iš būrio vado pareigų pasitraukė ir būriui vadovauti ėmė J. Kungys. Pastarojo pavaduotoju tapo atsargos jaun. ltn. Juozas Merkevičius (jo tėvai 1941 m. birželio mėn. sovietų buvo ištremti į Rusiją).
Kėdainių partizanų (vėliau pagalbinės policijos) būrys buvo pavaldus viešosios policijos nuovadai. Kėdainiuose, kaip ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, vadinamieji partizanai suiminėjo komunistus, komjaunuolius, sovietų valdžios pareigūnus ir šalininkus. Tarp suimtųjų buvo ir žydų tautybės sovietinių aktyvistų, komunistų ir komjaunuolių. 1941 m. liepos 12 d. Kėdainių policijos nuovados policininkas Aleksandras Čyžas raportavo saugumo policijos Kėdainių rajono viršininkui apie sulaikytąjį Kėdainių miesto gyventoją Aiziką Joffę, „kuris bolševikų valdymo laikais buvo gimnazijos komjaunimo sekretorius ir aktyvus komunistinės santvarkos rėmėja“. A. Joffe po tardymo buvo išsiųstas kalėti į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Dalis suimtųjų žydų tautybės komjaunuolių buvo siunčiami Valstybės saugumo departamentui Kaune tolesniam tardymui.
1941 m. rugpjūčio 7 d. į Kauną buvo išvežti komjaunuoliai Nochimas Markusas ir Zivas Icikas. Pasitaikydavo ir pavienių žydų nužudymo atvejų. Baltaraiščiai mirtinai sumušė buvusį kino teatro savininką M. Bergerį ir nušovė Rubiną Cheslerį. 1941 m. liepos mėn. pabaigoje Kėdainių kalėjime Gedimino gatvėje esą buvo laikoma keli šimtai politinių kalinių.
Vokiečių įsakymu 1941 m. liepos 23 d. 125 tarybiniai aktyvistai iš kalėjimo buvo išvežti į II Babėnų kaimą (apie 5 km nuo Kėdainių; dabar Kėdainių miesto dalis) ir miško pakraštyje netoli Kėdainių–Surviliškio kelio sušaudyti. Šaudė vokiečiai ir baltaraiščiai. Tarp sušaudytųjų buvo lietuvių, žydų ir rusų. Yra žinomos kai kurių sušaudytų žmonių pavardės: buvęs Kėdainių valsčiaus partinės organizacijos sekretorius Petras Litvinas, Kėdainių milicijos įgaliotinis Juozas Lubinas (kitur rašo Liubinas), Krakių valsčiaus karinės įskaitos viršininkas Izidorius Kisielius, Kėdainių miesto milicininkas Jonas Kleiva, buvęs Krakių valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas komunistas Leonas Vilčinskas, Krakių valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius komunistas Pranas Maziliauskas, buvęs Krakių valsčiaus partijos komiteto sekretorius Antanas Berninkevičius, buvęs Krakių valsčiaus komjaunimo organizacijos sekretorius Juozas Vainauskas, buvęs Kėdainių valsčiaus partinės organizacijos sekretorius Petras Kriščiūnas, buvęs Dotnuvos valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius Leonardas Neverdauskas ir karinės įskaitos viršininkas Aleksandras Sapkevičius, buvęs Dotnuvos valsčiaus komjaunimo komiteto sekretorius Česlovas Petrauskas, Šėtos valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Kerbelis, Šėtos valsčiaus partijos komiteto sekretorius Rokas, Šėtos vykdomojo komiteto karinės įskaitos viršininkas Savelijus Kuzmickis ir kiti asmenys.
Vienas žudynių dalyvių šitaip papasakojo apie egzekuciją II Babėnų kaime: „Suimtųjų tarpe daugumoje buvo žydų tautybės piliečiai: vyrai ir moterys. Moterų palyginus buvo nedaug. Taip pat buvo lietuvių ir tarybinių karo belaisvių, bet kiek nežinau. Iš pažįstamų ten mačiau profsąjungos pirmininką Kisielių, Leviną su sūnumi, Šapyrą, Geršinavičių Chaimą. Kiti man buvo nepažįstami. <…>. Kuomet nuvažiavau į šaudymo vietą, tai kiti suimtieji jau buvo sušaudyti. Prie duobės buvo Kėdainių ginkluotos gaujos dalyviai ir policininkai, ginkluoti šautuvais, ir keletas vokiečių kareivių, kurie buvo ginkluoti automatais. Prie duobės buvo gaujos vadeiva Kungys, jo pavaduotojas Merkevičius Juozas ir Kėdainių miesto policijos nuovados viršininkas, pavardės nežinau. Jie visi buvo ginkluoti pistoletais.
Atvežtus paskutiniuosius suimtuosius išlaipino iš sunkvežimio kėbulo ir ginkluotos gaujos dalyviai nusivarė prie duobės. Ten buvo vyrai ir keletas moterų. Juos sustatė ant duobės krašto veidu į duobę ir šaudė. Šaudė visi, kurie buvo prie duobės. Iš viso šaudytojų, kartu su vokiečių kareiviais, galėjo būti apie 15 žmonių. Suimtuosius nenurengė, o šaudė su drabužiais. <…>.
Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje K. Jagerio ataskaitoje buvo pažymėta, kad liepos 23 d. Kėdainiuose buvo sušaudyta 83 žydai, 12 žydžių, 14 rusų komunistų, 15 lietuvių komunistų, 1 rusas karininkas – politinis vadovas. Likusieji Kėdainių politiniai kaliniai buvo paleisti į laisvę.
Iki 1941 m. rugpjūčio 15 d. Kėdainių žydai gyveno savo butuose ir galėjo laisvai vaikščioti po miestą. Žydai privalėjo nešioti šešiakampes žvaigždes. Kėdainių apskrities viršininko plk. P. Dočkaus įsakymu visi miesto žydai privalėjo persikelti į specialiai jiems skirtą vietą – getą. Getas buvo įkurdintas Smilgos, Vandens, Kranto ir Pirties gatvių rajone. Į getą buvo atvaryti ir kitų Kėdainių apskrities miestelių žydai: Šėtos, Žeimių ir kt. (iš viso apie 1 tūkst. žmonių). Žydams taip pat buvo uždėta piniginė kontribucija (jie esą turėjo surinkti apie 370 000 rublių).
1941 m. rugpjūčio 17 d. Kėdainių apskrities policijos vadas Antanas Kirkutis informavo Policijos departamento direktorių Kaune, jog „visi Kėdainių apskrities žydų tautybės piliečiai yra sugrupuoti į tris rajonus: Kėdainių rajone 913 žmonių, iš jų moterų 183, Ariogalos rajone 290 žmonių, iš jų moterų 80, ir Krakių rajone 452 žmonės, iš jų moterų 115.“
Tą pačią dieną Kėdainių miesto policijos nuovados viršininkas pranešė Kėdainių apskrities policijos vadui, kad 913 Kėdainių miesto ir valsčiaus žydų suvaryti į Kėdainių kultūrtechnikos mokyklos daržinę ir klėtį. Vyrai atskirti nuo moterų. Žydai yra saugomi iki atskiro Kėdainių apskrities policijos vado „parėdymo“. Netrukus iš geto žydai baltaraiščių buvo nuvaryti į Kėdainių žirgyną. Vyrai buvo apgyvendinti trijų aukštų svirne, o dalis moterų – kluone. Rugpjūčio 26 dieną į žirgyno kluoną iš geto buvo perkeltos likusios moterys. Žydai buvo varinėjami įvairiems darbams. Kėdainių aerodrome dirbę žydai kentė nuolatines vokiečių sargybinių patyčias (buvo verčiami rankomis krauti mėšlą, kinkomi į vežimus ir t. t.).
Kėdainių žydų sušaudymo išvakarėse (rugpjūčio 27 d.) sovietų karo belaisviai prie Smilgos upelio, netoli kelio Kėdainiai–Dotnuva, iškasė didelį (100 m ilgio, 3 m pločio ir 2,5 m gylio) griovį. Tą pačią dieną buvusiame Karininkų ramovės pastate įvyko pasitarimas, kuriame buvo aptarti žudynių organizavimo ir vykdymo reikalai. Pasitarime dalyvavo vokiečių valdžios atstovas Kėdainiuose (apskrities žemės ūkio vadas – kreislandvirtšaftsfiureris Bellmeris), apskrities policijos viršininkas, saugumo policijos viršininkas, vietinių aktyvistų vadas J. Kungys. Tą pačią dieną Bellmeris nuvyko į žirgyną ir iš žydžių moterų prievarta surinko brangius daiktus (žiedus ir t. t.).
1941 m. rugpjūčio 28 d. į žirgyną (apie 2 km nuo Kėdainių miesto centro) sunkvežimiais atvyko kelios dešimtys vokiečių kareivių ir baltaraiščių. Prie svirno buvo pastatyti du traktoriai. Jų motorai turėjo užgožti šūvių garsus.
Žudynės prasidėjo apie 12–14 valandą. Iš pradžių buvo varomi šaudyti seniai, invalidai ir ligoniai žydai. Tarp pirmoje grupėje nužudytų žmonių buvo Kėdainių rabinai Aharonas Gallinas ir Šliomas Feinzilberis. Po to buvo šaudomi likusieji vyrai, moterys ir galiausiai vaikai. Prieš sušaudymą žydams buvo įsakoma nusirengti iki apatinių rūbų. Žudynių metu ypač aktyvus buvo minėtasis Bellmeris. Jis duodavo įsakymus žudikams ir pats pistoletu pribaigdavo griovyje gulinčias aukas. Žudynėse taip pat dalyvavo Kėdainių viešosios ir saugumo policijos viršininkai.
Po didelės grupės sušaudymo sovietų karo belaisviai chloro kalkėmis ir žemėmis apkasdavo lavonus, po to vėl atvesdavo kitą žydų grupę ir ją sušaudydavo. Žudynės truko nuo pietų iki sutemų. Šaudymo metu Kėdainių savanorių gaisrininkų vadas Codikas Šlapoberskis į griovį įvertė baltaraištį Aleksą Čižą (kitur rašoma Čyžas) ir pradėjo jį smaugti. Į pagalbą A. Čižui šoko Bellmeris. Šlapoberskis viena ranka smaugė A. Čižą, o kita paleido kelis šūvius į Bellmerį, tačiau nepataikė. Šlapoberskį nudūrė kitas baltaraištis Jankūnas. A. Čižas pakeliui į ligoninę mirė. Buvo ir daugiau žydų pasipriešinimo atvejų. Metalo dirbinių parduotuvės savininkas Boruchas Meiras Chesleris vedamas į griovį puolė sargybinį ir atėmė iš jo šautuvą, bet nespėjo juo pasinaudoti ir buvo nušautas. Tuo momentu du žydų jaunuoliai pradėjo bėgti link upės, tačiau sargybinių buvo nušauti.
Mirties pavyko išvengti dviem žydų vyrams – kėdainiškiui Chaimui Ronderiui (g. 1902 m.) ir 1939 m. iš Lenkijos į Kėdainius atvykusiam Samueliui Šmulskiui. Kai žydai buvo varomi sušaudyti, šiedu pasislėpė svirne po lentomis ir krepšiais. Pasibaigus žudynėms, nakties metu jie išėjo iš klėties ir pasislėpė miške. 1943 m. abu prisijungė prie sovietinių partizanų būrio. Abiems pavyko sulaukti nacių okupacijos pabaigos. S. Šmulskis 1945 m. išvažiavo gyventi į Lenkiją. Dar geto steigimo laikotarpiu iš miesto pabėgo Bencelis Bergeris. Jis slapstėsi pas aplinkinių kaimų ūkininkus ir sulaukė nacistinės okupacijos pabaigos.
Pagal vokiečių saugumo policijos ir SD žinias, 1941 m. rugpjūčio 28 d. Kėdainiuose buvo sušaudyti 2 076 žydai (710 vyrų, 767 moterys ir 599 vaikai). Po žydų sušaudymo žudikai nuvyko pas Kėdainių gyventoją Aleksą Meką ir ten atšventė savo „pergalę“ prieš žydus. Netrukus po žydų sušaudymo Kėdainių pagalbinės policijos būrys buvo išformuotas. Likęs žydų turtas daugiausia atiteko vietiniams gyventojams. Kai kurie iš to neblogai prasigyveno. Buvęs baltaraištis A. Mekas apsigyveno sušaudyto žydo name Kėdainiuose, gavo 3,5 ha žemės, baldų ir drabužių.
Žydų masinio sušaudymo vieta prie Smilgos upelio, šalia Kėdainių, XX a. vid.
Žydų masinio sušaudymo vieta prie Smilgos upelio, šalia Kėdainių, XX a. vid.
Šiemet minimas Holokausto 80-metis Lietuvoje
2021 m. rugpjūčio 29 d., sekmadienį, kviečiame kartu paminėti 80-ąsias Holokausto Kėdainiuose metines ir pagerbti Daukšių kaime nužudytų tūkstančių bendrapiliečių ‒ Kėdainių, Šėtos ir Žeimių žydų atminimą.
Renginio programa:
15 val. Daukšių k., Kėdainių r. Nužudytų Kėdainių, Šėtos ir Žeimių žydų pagerbimas šalia masinės kapavietės. Malda už žuvusiuosius. Naujos paminklinės lentos atidengimas.
16.30 val. Kėdainių rotušėje (Didžioji g.1). Žydiškų dainų koncertas. Atlikėjai: Rafailas Karpis (tenoras) ir Darius Mažintas (fortepijonas).
Rengėjai:
Kėdainių rajono savivaldybė
Kėdainių krašto muziejus
2021 m. Kėdainių krašto muziejus ir jo padaliniai nedirbs:rugpjūčio 15 d., lapkričio 1 -2 d., gruodžio 24 – 26 d.
Apie nedarbo dienas galite rasti informaciją : https://kedainiumuziejus.lt/lankytojui/darbo-laikas/
Keičiasi koncerto “MES. ISTORIJA MUZIKOJE” vieta!El. paštas: muziejus1863@gmail.com
Tel. nr.: (8 645) 12407
Knygą įsigyti galite:
Apie knygą:
Daugiau kaip dvidešimt metų rinktas žodinis Kėdainių krašto paveldas nugulė į įspūdingos apimties leidinį. Knyga išleista 300 vienetų tiražu leidykloje-spaustuvėje „Petro Ofsetas“, Kėdainių krašto muziejui vykdant projektą „Knyga „Kėdainių krašto tautosaka: kraštotyros užrašai“. Šį projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Kėdainių rajono savivaldybė, projekto partneris yra Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.
Knygos sudarytoja R. Lukminienė daugiau kaip dvidešimt metų fiksavo vietinių gyventojų prisiminimus, pasakojimus apie jų šeimų likimus ir tradicinį gyvenimo būdą, eilinius ir stebuklinius nutikimus, sekamas pasakas ir daugybę kitų sakytinės tautosakos liudijimų, kurie knygoje sukuria savitą krašto gyvenimo panoramą.
„Per ilgus metus susikaupus daugybei kraštotyrinės medžiagos, ilgus metus brandinau mintį, kad ši medžiaga būtų prieinama visiems, kad neliktų tik sąsiuvinių lapuose ir kasetėse. Ir pagaliau žodinis paveldas nugulė į 712 puslapių knygą”,– teigia knygos autorė.
Pagrindinė siužetinė knygos linija – praėjusio amžiaus pirmosios pusės (tarpukario) Kėdainių krašto žmogaus iš kartos į kartą perduodama gyvenimiška patirtis. Archajiškos atminties nuotrupos, iškalbios prisiminimų miniatiūros ir net ilgos asmeninės pateikėjų vaikystės ir jaunystės istorijos, įdomios ir iškalbingos, įtraukiančios į praėjusio laiko realijas. Tai ir gyvenamosios aplinkos objektai, praktinis ir dvasinis santykis su jais, senieji šeimos, darbo, švenčių papročiai, seniai užmiršti ritualai, tautosaka, liaudies medicina, tikėjimai.
Prisiminimuose skaitytojas atras ne tik krikščioniškosios, bet ir baltiškosios pasaulėžiūros tradicijos liekanų, retų smulkiosios tautosakos kūrinėlių, pasakojimuose kaip perlų pribarstyta „senažodžių“. Vieni pasakojimai labiau nuspalvinti tarmiškumu, kiti – mažiau, o kai kurie net užrašyti bendrine kalba.
Nuo liepos 1 d. Kėdainių krašto muziejus vėl atviras lankytojams, o liepos 6 d. nuo 11 val. iki 18 val. kėdainiečiai ir miesto svečiai kviečiami apsilankyti muziejuje nemokamai.
Šiuo metu muziejuje yra įrengtos keturios naujos ekspozicijos, šiuolaikiškai atskleidžiančios turtingą miesto istoriją, supažindinančios su iškiliomis Kėdainių krašto asmenybėmis. Naujos ekspozicijos išdėstytos trijose salėse.
Pirmoji ekspozicija „Czeslawas Miloszas – Kėdainių krašte gimęs genijus“ pasakoja apie turbūt patį garsiausią pasaulyje Kėdainių krašto gyventoją, kuris savo tapatybe tarsi jungia Lietuvą ir Lenkiją. Ši ekspozicija, pristatanti genialų poetą, rašytoją, Nobelio premijos laureatą bando sudominti muziejaus lankytoją, paskatinti jį pasidomėti plačiau, nuvykti į Cz. Miloszo gimtuosius Šetenius.
Antrosios ekspozicijos „Kėdainių ryšiai su pasauliu“ ašis – interaktyvus žemėlapis -stendas, kuriame lankytojai gali įvairiais pjūviais pamatyti, kokiais ryšiais ir su kuo Kėdainiai buvo susiję XVII–XVIII a.
Trečiosios ekspozicijos „Kėdainiai – daugiatautis Abiejų Tautų Respublikos miestas“ pagrindas – prieš porą metų sukurtas interaktyvus maketas „Kėdainių aukso amžius XVII a. miesto gyventojų pasakojimuose“. Apie pagrindinius mieste buvusius objektus lankytojui pasakoja septyni personažai – to laikotarpio Kėdainių gyventojai. Lankytojas dabar turi galimybę ne tik girdėti, ką pasakoja personažai, bet ir matyti juos konkrečioje vietoje, kurios aplinka atkurta naudojant šiuolaikinius informacinių technologijų sprendimus – kompiuterinę 3D animaciją.
Ketvirtojoje ekspozicijoje „Miesto savininkai“ interaktyvus kunigaikščių Radvilų geneologinis medis supažindina lankytojus su visomis Radvilų šeimos šakomis. Šioje interaktyvioje ekspozicijoje lankytojas susipažins ir su kitomis istorinėmis asmenybėmis, kurios valdė Kėdainių miestą bei darė jam įtaką.
Muziejaus darbo laikas:
III – V nuo 11.00 iki 18.00 val.
VI nuo 10.00 iki 17.00 val.
VII nuo 10.00 iki 15.00 val.
Daugiau informacijos galite rasti: www.kedainiumuziejus.lt arba www.facebook.com/kedainiukrastomuziejus
„Czeslawas Miloszas – Kėdainių krašte gimęs genijus”„Kėdainių ryšiai su pasauliu“„Kėdainiai – daugiatautis Abiejų Tautų Respublikos miestas“.„Miesto savininkai“
Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje.Tradicinių amatų centras Arnetų name.1863 m. sukilimo muziejus Paberžėje.
Liepos mėn. muziejus dirbs II – VI nuo 9.00 iki 17.00 val. Kitomis dienomis – iš anksto susitarus.Rugpjūčio mėn. muziejus dirbs III – VII nuo 9.00 iki 17.00 val. Kitomis dienomis – iš anksto susitarus.Birželio 30 d. trečiadienį, 15 val. Kėdainių senamiestyje:
LRT radijo programos Klasika laidos „Homo cultus. Istoriko teritorija“ transliacija. Doc. dr. Aurimo Švedo pokalbis su literatūrologu dr. Mindaugu Kvietkausku.
Birželio 30 d. Cz. Miloszo kultūros centre Šeteniuose (Kėdainių r.), 19 val.
Czeslawo Miloszo 110-ųjų gimimo metinių minėjimas. Festivalio uždarymas.
Programoje:
Pagrindinis festivalio rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba, rėmėjas – Kėdainių rajono savivaldybė, partneriai: J. Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumas, Lietuvos istorijos institutas, Krokuvos Jogailaičių universitetas, Lenkijos institutas Vilniuje, Molėtų krašto muziejus.
