Kiek Czesławas Miłoszas buvo XXI amžiaus žmogus? Retorinis klausimas! Tikrai niekuo nepriminė garbių, šiek tiek apsamanojusių tautinio panteono figūrų – net jei nekeliančių slepiamo bodėjimosi ar atviro susierzinimo, tai bent jau sulaukiančių dirbtinokos pagarbos. Protėjiškos prigimties, daugiaformis, žaidžiantis priešingybėmis, jis nuolat stebino jaunatvišku proto guvumu, nuolatiniu pasirengimu stoti į akistatą su vis naujais šiuolaikiškumo iššūkiais. Savo kūryboje jis nuolat apsvarsto Europos civilizacijos istoriją. Ulro žemėje Miłoszas prisipažino, kad būdamas penkiolikos metų staiga suprato, kad jam teko gyventi epochoje, prilygstančioje Antikos epochos pabaigai. Krikščionybės epochos pabaigai? Bet kokiu atveju, jo nuomone, laikotarpiui, kai Europos kultūra vis intensyviau ėmėsi naikinti savo krikščionybės ištakas, t. y. religija ėmė prarasti savo vaidmenį iš šios tradicijos kilusiose visuomenėse, buvusių vertybių sistemų žlugimo ir atrofijos, elementarių etikos principų pažeidimo laikotarpiui, galiausiai – nepriklausomo individo, vis labiau varžomo visa apimančios ir visagalės Valstybės, degradacijos bei reifikacijos laikotarpiui. Būdamas beveik viso praėjusio šimtmečio, pažymėto dviejų pasaulinių karų, ideologinių pamišimų bei fašizmo ir komunizmo nusikaltimų, Holokausto, teroro ir individo sudaiktinimo liudininkas, jis atkakliai, net įkyriai, grįždavo prie tų pačių pamatinių klausimų. Visų pirma jis ieškojo atsakymo į esminį klausimą: „unde malum, iš kur blogis“. Atsakydavo į jį įvairiai – priklausomai nuo tam tikro istorinio momento, bei visuomenės sąmonės permainų – nuolat į jį gilindamasis, kantriai jį nagrinėdamas iš įvairių perspektyvų. Jis neabejotinai buvo ne tik genialus poetas, bet ir įžvalgus visuomenės sąmonės bei kultūrinių pokyčių analitikas, vienas svarbiausių praėjusio amžiaus mąstytojų. Daugelis jo įžvalgų, ypač paskutinio gyvenimo laikotarpio, tebėra aktualios. Tad suteikiu žodį jam, kiek įmanoma mažiau komentuodamas.

  Č. Milošas gimtųjų Šetenių lankoje

*

                      Jis buvo ekologas iš prigimties. Svajojęs tapti biologu, užaugęs vešlios, dažnai dar pirmapradės Lietuvos gamtos apsuptyje, jis susirūpinęs stebėjo pokyčius, vykstančius natūralioje aplinkoje dėl žmogaus veiklos. Mokykliniuose sąsiuviniuose jis braižydavo žmogaus nepaliesto ežerų ir upių, apsuptų nepraeinamų miškų, krašto žemėlapį. Krašto, į kurį tik nedaugelis išrinktųjų turėjo teisę įžengti. Būdamas mokinys, jis buvo aistringas Fenimore’o Cooperio Sakalo Akies nuotykių penkiaknygės skaitytojas, tačiau atvykęs prie Didžiųjų ežerų patyrė didžiulį nusivylimą. Amerikiečių rašytojo vaizdingai aprašytas senų medžių miškas buvo, kaip jis pabrėžė pokalbyje su manimi, visiškai sunaikintas, o jo vietoje atsirado vien gležni miškeliai. Tikriausiai nuolatos apie tai galvodavo, numatydamas planetai gresiančią klimato katastrofą. Jau prieš daugelį metų, 1996 metais, jis atkakliai gynė Belovežo girią. Anuomet visai pagrįstai klausė:

Kodėl Giria nebuvo įtraukta į Nacionalinį parką, jei baltarusiai tai įstengė padaryti 1991 m.? Atrodytų, kad net ir nedidelis bendradarbiavimas su kaimynu leistų išspręsti šį klausimą. Žinoma, Parko priešininkų argumentas yra pinigų iš ūkinių miškų eksploatacijos poreikis. Pelnas ir gamtos apsauga – juk tai nuolatinė priešingybė visose diskusijose, vykstančiose skirtingose ​​šalyse, vis dėlto žmogaus padarytos žalos suvokimas atsirado tik neseniai, o pelno godumas gyvavo šimtmečius be jokių ribų (išskyrus, šen bei ten, monarchų valios). Būtent dėl šitos priežasties išnyko rytinėje Amerikos pakrantėje esantys miškai, o šiuo metu kiekvieną dieną nyksta žmogaus nepaliestas miškas prie Amazonės, o tai turi pavojingų pasekmių mūsų planetos klimatui.

*

Visuomet jautriai reaguodavo į moterų padėtį. Eilėraščiuose, vedamas, kaip prisipažindavo, savo animae, jis sugebėdavo neįprastai susitapatinti su jomis, vaizduoti jų jautrumą ir pasaulėžiūrą, kurti kupinus švelnumo, įsimintinus jų subtilius portretus. Moterų, artimų jam asmeniškai ir sutiktų tik akimirką, realių ir vaizduotės galios pakviestų iš nebūties, šiuolaikinių bei ryškiai ir jausmingai pamatytų įvairiose epochose. Kartu jis visuomet, ypač būdamas Jungtinėse Valstijose, stebėjo, kaip palaipsniui intensyvėja ir gausėja feministiniai judėjimai. Maža to, eksperimentuodamas jis panaudojo feministinės kritikos metodą, esė Justinos nurenginėjimas interpretuodamas Ožeškienės Prie Nemuno! Sužavėtas moteriško kūniškumo, nepaprastai jautrus moteriškoms kūno formoms, giliai užjausdavo senstančias moteris ir išties žavėdavosi didvyriška dailiosios lyties kova su praeinančiu laiku. Todėl jis aršiai protestuodavo ne tik prieš moterų pavaldumą įvairioms vyrų dominavimo formoms, bet ir prieš jų kūno vertinimą kaip daiktą. Vis dėlto, nors ir buvo palankus feministiniam judėjimui, stengėsi jį vertinti saikingai ir kruopščiai pasverti argumentus, priešindamasis ekstremizmui. Todėl jis pagrįstai teigė, kad:

Dvidešimtojo amžiaus civilizacijoje, kurioje gausu prieštaravimų, ne mažiausias iš jų yra feminizmo atsiradimas būtent tuomet, kai beprecedenčiu mastu vykdoma moters, apribotos iki jos kūno, prekyba. Jos kūno demonstravimas yra pagrindinis kino industrijos, įskaitant pornografiją, turinys, taip pat ir drabužių pramonės, diktuojant didiesiems mados namams, o kartu tai yra didžiuliai pinigai. Prostitucija įgavo naujas formas: savo išvaizdos pardavimas (modelis, kino žvaigždė, porno žvaigždė). Žurnalai, skirti moteriškam nuogumui, praėjo visą kelią nuo strip-tease, t. y. nusirenginėjimo, iki taško, kur nieko jau nebegalima nusirengti, todėl belieka nukreipti fotoaparatą tarp kojų.

Ir provokuojančiai klausdavo:

O ką į tai feministės? Ar skelbdamos lygias teises nėra tiesiog išjuokiamos dėl to, kad nori būti kaip vyras, kai vyro pergalė yra absoliuti – jis, kaip kino, televizijos ir mados diktatorius, prekiauja moterimis – apeliuodamas į vyro potraukius, iškeičiamus į pinigus. Kodėl feministės nepadega kino salių ir studijų (o jos yra degios)? Kodėl nemeta bombų ant į patiniškus potraukis apeliuojančių žurnalų redakcijų? Kodėl neragina boikotuoti televizijų? Kodėl nepradeda kampanijos prieš mados tironiją, skleisdamos tarp moterų įsitikinimą, kad vienintelis drabužis, tinkantis jų orumui, yra tas pats tamsus kostiumėlis, tinkantis visiems? Kur ten.

Č. Milošo sugrįžimas prie gimtojo Nevėžio upės

*

Gimęs daugiakultūriame regione, kuriam būdinga tapatybių, elgesio modelių, kultivuojamų normų ir nuostatų įvairovė bei kintamumas, jis buvo ypač jautrus bet kokiems atskirties ir diskriminacijos apraiškoms ir formoms, nacionalizmui ir antisemitizmui. IV-ajame dešimtmetyje Vilniuje vykusio pogromo, Varšuvos žydų naikinimo liudininkas, tokių eilėraščių kaip Campo di Fiori ar Vargšas krikščionis žiūri į getą autorius, 1979 m. laiške Jerziui Giedrojciui jis prisipažino: „Aš visą gyvenimą negaliu atsigauti, nes doras žmogus turėjo eiti į Varšuvos getą ir ten mirti“. Tad jis griežtai sureagavo į Lenkijos Liaudies Respublikos 1968 metais prieš žydus nukreiptą kampaniją. Eilėraštyje Mano ištikima kalba moralinį pažiūrų ir protų nuopuolį išreiškė parodydamas kalbos moralinį nuopuolį, o tais metais parašytoje kalboje, prasidedančiame nuo reikšmingo incipito Taip tad lenkų tauta buvo sugėdinta iš pamatų… paliko perspėjimą, kuris, deja, nepraranda savo aktualumo:

Tikra velniava dažniausiai gimsta iš to, kas sava, artima, taip įprasta, kad veik nepastebima; ne iš to, kas turi svetimą veidą ir svetimšališką akcentą. Man atrodo, kad Lenkijos katalikų bažnyčiai, kaip tiesos ir laisvės saugotojai visuotinio melo apsuptyje, šiandien iškilo rimta moralinės nesėkmės grėsmė. Dauguma dvasininkų dėl savo šaknų yra kilę iš liaudies čiaukšėjimų ir vapaliojimų, pasakų apie raganas, vilkolakius, žydomasoniškų ar sionistinių sąmokslų. Jos menkas atsparumas protoslavų, Piastų ir dešiniųjų pagundoms turi ilgą istoriją. Jei turime omenyje lenkų katalikų visumą, atrodo, kad jie iki šiol menkai suvokia, kad jų išpažįstama religija yra žydų, kad meldžiasi Dievo Motinai, kuri buvo žydė, ir Kristui, kuris buvo žydas. Taip pat ir tai, kad visa lenkų kultūra, kurioje vietiniai, slavų pradai yra silpni, buvo sukurta remiantis lotyniškais vertimais iš žydų Senojo ir Naujojo Testamento knygų.

*

Per stebuklą išgelbėtas nuo dvidešimtojo amžiaus istorinių kataklizmų, visoje kūryboje jis apmąstydavo tragedijos paženklintą Lenkijos istorijos paradoksalumą. Stanisławo Barańczako žodžiais tariant, jis likdavo „kritiškas patriotas“ – kupinas susirūpinimo kolektyviniu lenkų likimu, bet kartu su įniršiu smerkiantis nacionalizmo perteklių, kolektyvinę megalomaniją ir mesianistinius kliedesius bei nenorą atsiskaityti su kompromituojančiais mūsų istorijos puslapiais. Reikalaujantis sąžiningo ir objektyvaus pakilimų ir nuosmukių, priežasčių didžiuotis, bet ir jausti gėdą, šlovės ir nešlovės akimirkų įvertinimo. Jo požiūryje į Lenkijos istoriją dominavo aukų, o ne nusikaltėlių matymas. Tačiau jis į ją žvelgė tiek iš išorės, iš emigrantiškojo tolio – kas suteikė jam išganingą atstumą, leidžiantį suvokti kolektyvinę patirtį platesniame Europos ar Amerikos kontekste – tiek iš vidaus, tiksliau – iš gyventojo rytinių Lenkijos Respublikos teritorijų perspektyvos. Neatsitiktinai gyvenimo pabaigoje būtent iš tokios geografinės vietos jis aprašinėjo savo Išvyką į Dvidešimtmetį. Jam visuomet buvo artima, veik apčiuopiama, istorinė praeitis, tačiau kartu jis stengėsi nerimastingomis mintimis pažvelgti į artimesnę ir tolimesnę ateitį. Jo diagnozes verta, taip pat ir šiandien, dar kartą apmąstyti. Jis rašė:

Argi kiekvienos šalies istorija turi savo dėsningumų, savo nekintančių ritmų? Argi Lenkija tai trumpalaikių protrūkių serijos, kurios iškart baigdavosi irimu ir skilimu, ir taip da capo? Kaip Wyspiańskio Vestuvėse, kaip ir Mrożeko Tango, viskas visada turi būti vainikuota inercijos šokiu? Ar vienintelis, nuolat pasikartojantis, dalykas – gorilos Edeko šokis su reakcingu dėde? Daug aplinkybių rodo, kad taip ir yra. Šiaip ar taip, stebėtina yra itin sparti valdančiųjų grupių degeneracija, jų nesugebėjimas atsinaujinti. O taip pat jaunimo, visuomet didvyriško ir visuomet romantiško, likimas, todėl iš tiesų ne veltui mūsų amžiuje lenkų kalba buvo praturtinta žodžiu „Sūnynė“ kaip priešprieša „Tėvynei“. Visgi, kad ir kokios būtų paralelės su praeitimi, fatališkumas, tariamai pakibęs virš šalių ir tautų, yra tik pavojingas mitas. Šis fatališkumas anksčiau ar vėliau bus perlaužtas. Kol tai įvyks, galima bent jau pasimokyti iš ankstesnės patirties, kad šimtą keliasdešimt metų gyvuoja aiškus suskirstymas į tuos, kurių pavardes palikuonys taria su pagarba, ir tuos, kurie, jei lieka kažkieno atmintyje, tai tik kaip niekšiškumo ar nevykėliškumo simboliai. Deja, tarp pirmųjų, išskyrus retas išimtis, yra mąstytojai ir rašytojai. Deja, tarp antrųjų dažniausiai yra gubernatoriai ir politikai.

Č. Milošas, 1913 m.

*

Polemizavo su Charlesu Tayloru, kurį kaltino pernelyg supaprastintu dabartinio Apšvietos palikimo triumfo prieš krikščionybės nykimą sugretinimu. Taigi, iš vienos pusės: žmogaus teisių gynimo, jautrumo žmogaus skriaudoms, lygių vyrų ir moterų teisių, humanizmo ir humanitarizmo, kita vertus: inkvizicijos nusikaltimų, konservatyvios pozicijos dėl pažangos, sosto sąjungos su altoriumi idėjos palaikymo. Su tam tikra ironija teigė, kad: „Tayloro sukurtas Tamsos miestą įveikiančio šviesaus proto įvaizdis yra šiek tiek idiliškas“, nes „žmonių visuomenių bruožas yra mišrios struktūros, kuriose religija ir antireligija būna skirtingų atmainų: ir opozicijos, ir simbiozės“. Stengėsi išlikti objektyvus, pagrįstai aiškindamas: „Krikščionybė tikriausiai kalta dėl dažno neveikimo, tačiau humanizmas savo ruožtu turi atsižvelgti į daugybę žmogaus orumo trypimo pavyzdžių, taip pat daugelio tariamų ar tikrų lygybės priešų mirties“. Iš to išvada: „Jei Prancūzijos ir Rusijos revoliucijos buvo Apšvietos utopijos, kainuojančios daug gyvybių, tai šių utopijų pabaiga palieka tik ekonominės globalizacijos tuštumą. Ko šios globalizacijos priešininkai nori, neįmanoma atspėti, tačiau vyriausybių ir valstybių, prieš kurias atsiranda kažkas tamsaus, chaotiško, nerimas yra pagrįstas“.

Kartu jis blaiviai pastebėjo, kad:

Nereikia savęs apgaudinėti, Europos Sąjunga yra Apšvietos kūrinys ir jos konfliktas su krikščionybe gali būti tik užtemdytas, bet jis egzistuoja. Argi tuomet, vadovaujantis Tayloro samprotavimais, reikėjo sutikti su Vakarų Europos humanistais ir gėdytis krikščioniškojo paveldo? Prisiminkime, kad jų globėjas yra Edwardas Gibbonas – jam krikščionybė buvo liga, nepaaiškinamai paveikusi Romos imperiją ir prisidėjusi prie jos žlugimo. Tačiau ar įmanoma įsivaizduoti Europos literatūrą ir meną be dvasinių krikščionybės pamatų? O kaipgi Dantė, Bacho muzika ir tapybos istorija? Ir ar šv. Augustino ar šv. Tomo Akviniečio darbai kartu su gotikine architektūra nepriklauso pačiai Europos civilizacijos esmei? O ar humanistai šiandien nėra tokios pat geros padėties kaip XVIII amžiuje? Jie tikriausiai gali remtis mokslo laimėjimais, tačiau taip pat turi atsižvelgti į vidinę tvarką praradusio žmogaus kančias. Visas XX amžius liudija apie žlugusį optimistinį įsitikinimą apie laimę, kurią techninė civilizacija atneša vien dėl savo egzistavimo. Milžiniška mūsų laikų dvasinė krizė akivaizdžiai prieštarauja šiai laimei, ir pakanka susimąstyti apie, pavyzdžiui, „New Age“ judėjimą, kad tuo įsitikintume. Jei Prancūzijos ir Rusijos revoliucijos buvo apšvietimo utopijos, kainuojančios daug gyvybių, tai šių utopijų pabaiga palieka tik ekonominės globalizacijos tuštumą.

*

Ypatingą nerimą jam kėlė religijos sąjunga su nacionalizmu. Straipsnyje, skirtame anglakalbiams skaitytojams, dar 1992 m. jis atkreipė dėmesį į mesianistinių tendencijų rusų ideologijoje stiprėjimą, pridurdamas:

Panašus mesianizmas, nors ir pagrįstas prieštaravimu rusiškajam, būdingas Lenkijai, šaliai, kuri kadaise buvo vadinama „tautų Kristumi“. Tam tikri veiksniai šiandien sudaro palankias sąlygas tokioms svajoms atgimti. Visų pirma turiu čia omenyje visuomenės atomizaciją veikiant technologijoms, taip pat, kaip ir tose šalyse, kurios perėjo per komunistinę sistemą, tai, ką galima pavadinti visuomenės nykimu vis labiau visa apimančioje valstybėje. Prasidėjo kai kurių sanglaudos griaučių, paskutinių ryšių, užkertančių kelią visiškam bendruomenės skilimui, ieškojimas.

                      Sunku šiandien nelaikyti šių žodžių beveik pranašiškais!

Toliau jis rašė:

                      Mūsų Europos dalies religijos problema yra glaudžiai susijusi su nacionalizmo problema ir dažnai net sunku atskirti religiją nuo stiprių tautinių jausmų. Šis klausimas yra labai sudėtingas ir negali būti visiškai paaiškintas vien tik religiniu požiūriu. Tiesa, kad krikščionių Bažnyčios pirmiausia rūpinasi pavienės žmogaus sielos išgelbėjimu, ir atsižvelgdamos į tai, nustato tam tikrą įsipareigojimų hierarchiją. Individas gyvena šeimoje, o šeima priklauso tam tikrai bendruomenei, kuri, turėdama tam tikrą kalbą, yra tautinė bendruomenė. Tautiniai ryšiai dažnai gina tam tikras vertybes, kurios priešingu atveju nepasipriešintų valstybės įtakai. Tokiais atvejais Bažnyčia turi tapti liaudies, ginančio savo tautybę nuo engėjų, sąjungininkė […]. Devynioliktojo amžiaus Lenkijoje katalikybė pradėta praktiškai būti tapatinama su lenkiškumu, nes šalį valdė stačiatikiška Rusija ir protestantiškoji Prūsija. Būti lenku ir būti kataliku pradėjo reikšti tą patį […]. Ši savotiška tautos ir Bažnyčios santuoka tarpukaryje sukėlė dramatišką situaciją, nes Bažnyčia laikė save politine jėga. Rizikavo savo įtaka, remdamas dešiniąją Nacionalinės demokratijos partiją ir dažnai veikdama prieš socialistus ir daugybę tautinių mažumų. Dvasininkų padėtis akivaizdžiai pasikeitė per keliasdešimt pokario metų, tačiau tautiniai siekiai vis dar randa prieglobstį katalikybėje. Šis glaudus religijos ir tautinių jausmų ryšys kai kuriems katalikams turi kelti nerimą, nes slepia savyje daugybę pavojų – tai iškalbingai liudija buvusios Jugoslavijos karo metu įvykdytos žmogžudystės.

                      Tačiau – pridurdavo – nereikia remtis tokiais itin akivaizdžiais krikščionybės iškraipymais. Net savo krikščioniškoje, žmogiškoje formoje, religiškai orientuotas nacionalizmas gali panaikinti aiškias ribas tarp to, kas ciesoriaus, ir to, kas Dievo. Ciesorius nebūtinai reiškia valstybės valdžią; tai gali būti plačioji visuomenė ir kolektyvinis spaudimas. Man regis, nūdienėje Lenkijoje katalikų intelektualai ir bent dalis dvasininkų suvokia šį pavojų.

Kitur jis pastebėjo:

                      Vienos galimybės negalima atmesti iš anksto: štai mokslas atitols nuo redukcionizmo ir griežto scientistinio materializmo, ir vis dėlto religinių reikalų padėtis visiškai nepadės religinei vaizduotei. Mokslas tyrinės pasaulį, kuris vėl taps nuostabus, bet pasitelkęs kalbą, kuri taps nesuprantama vartotojams ir neperteikiama vizualiai, kaip kad anksčiau mokslas sugebėjo pritraukti neofitus prie savo mito.

Kartu jis taikliai numatė gilią religinio jautrumo permainą pasauliniu mastu:

Šioje situacijoje vėlesnės išpažįstamos religijos taps vis labiau horizontalios, jos taps tartum lokalumo, nacionalinės ar socialinės aplinkos įkaitai ir susivienys su politinėmis jėgomis. Man atrodo, kad to pavyzdys galėtų būti amerikiečių fundamentalizmas, ir bijau, kad Lenkijos katalikų bažnyčia, nors ir skiriasi daugeliu atžvilgių, taip pat turi tam tikrų elementų, kurie jai prognozuoja panašią ateitį. O gal turėtume pažvelgti į Pietų Ameriką? Į Airiją? Į šintoizmo, kaip Japonijos nacionalinės religijos, likimą?

*

1959 metais pirmą kartą išleistos, jau pamirštos antologijos Kultura masowa (liet. Masinė kultūra) autorius nuolat domėjosi šios kultūros permainomis. Taip pat jis įžvelgė tautinės tapatybės, kuriai grėsmę kelia didžiulis jos spaudimas, problemą. Rašė:

Įžengiame į XXI amžių klausdami savęs, kas išliks iš tautinės tapatybės kiekvienoje mūsų šalyje. Kadaise sovietų imperija skelbėsi visur toleruosianti „tautinės formos, socialistinio turinio“ kultūrą. Ar dabar turėtume kurti „tautinės formos, kapitalistinio turinio“ kultūrą? Ir ką galėtų reikšti tokia formulė?

                           Šiandien netrūksta pesimistų, tvirtinančių, kad masinė kultūra lemia tautinių kalbų nykimą, kadangi anglų kalba, naujoji lingua franca, visur skverbiasi kaip žiniasklaidos kalba.

                           Masinė kultūra yra ją išradusios Amerikos pergalė ir Rusijos, kuri ideologinių prielaidų vardu bandė pastatyti užtvanką priešindamasi vakarietiškų filmų ir vakarietiškos muzikos invazijai, pralaimėjimas. Visgi Amerikos įtaka neapsiriboja masine kultūra. XX amžiuje vadinamosios aukštosios kultūros centrai palaipsniui pradėjo slinktis už Atlanto vandenyno ir aš tai suvokiu būdamas amerikiečių poezijos vertėjas. Skirti atskirą erdvę kultūros vertybėms naivių kaubojų lygmeniu ir didžiuotis savo prisirišimu prie rafinuotų kūrinių reikštų pavojingą supaprastinimą. Tarp aukštosios kultūros ir masinės kultūros atsiranda daug ryšių, viena iš jų veikia kitą arba tiesiogiai, arba osmoso būdu. Taigi amerikiečių įtaka yra visapusiška, ir nelabai naudinga jos nepripažinti.

                      Jo nuomone, Lenkijos nepriklausomybės atgavimas ne tik nepašalino šios grėsmės, bet ir suteikė jai naują, nerimą keliantį aspektą:

                      Tautinė tapatybė, jo teigimu, atrodo, kad dabar yra sunkiai išbandoma, sunkiau nei tada, kai mūsų šalys priešinosi planiniam suvienodinimui, primetamam Maskvos. Tai rimtas iššūkis, kurį turi įveikti Lenkijos, Čekijos, Lietuvos, Ukrainos ir Vengrijos inteligentija. Tam tikra pagalba gali būti analogija su pačia XIX amžiaus pradžia, kai žmonių masės buvo užmigdytos ir pažinojo tik kultūrą, perduodamą žodžiu, o nedaugelis išsilavinusių žmonių, skaitančių prancūziškas knygas, bandė asimiliuoti svetimus modelius, t. y. pritaikyti juos savo gimtąja kalba prie vietinių sąlygų. Ir vis dėlto turime pripažinti, kad mūsų laikų pranašu tapo toks asimiliatorius Dostojevskis ir kad dėl tokios asimiliacijos didūs yra du slavų šalių poetai Mickevičius ir Puškinas.

Susidūrus su nauju iššūkiu, Amerika ir anglų kalba, reikia viltis, kad panašiai kūrybinga formų ir temų transformacija yra įmanoma.

Č. Milošas pirmose gimnazijos klasėse

*

                      Ypač svarbią mintį jis perteikė savo pranešime pasakytame Osakoje 1983 metų rugsėjį. Priešais save matydamas visiškai kitos kultūrinės aplinkos klausytojus, technologijų srityje labai išsivysčiusios valstybės atstovus, jis pripažino, kad dėl „istorijos paspartinimo“ civilizaciniai pokyčiai dvidešimtame amžiuje „tempo atžvilgiu buvo neprilygstami jokiame ankstesniame šimtmetyje neturėjo sau lygių“. Tačiau kartu jis uždavė svarbų klausimą: „Tačiau kas gi slypi už technologijų pergalės planetiniu mastu, jei ne mažos teritorijos pergalė prieš galingus žemynus?“ Šio dominavimo padariniai, jo nuomone, gali būti daugeriopi ir kartais sunkiai suvokiami, suprantami ir numatomi. Ypač svarbu yra tai, kad

                      Mokslas nesirūpina žmogiškosiomis vertybėmis. Suvokimas, kad mokslas kelia grėsmę šioms vertybėms, kurias iš esmės daugelį amžių formavo religija, sudaro XIX amžiaus Europos intelektualinės krizės pagrindą, kurio geriausi pavyzdžiai yra Dostojevskio ir Nyčės kūriniai. Ši krizė turėjo būti universalizuota ir šiuo požiūriu žmonija XX amžiuje suvaidino dramą, kurios scenarijus buvo paruoštas tam tikrai ribotai geografinei teritorijai. Juk Nyčė numatė „Europos nihilizmą“, o ne „pasaulio nihilizmą“. Mūsų šimtmečio revoliuciniai judėjimai grindžiami prielaidomis, išsivysčiusiomis minėtos Europos krizės metu.

                      Be to, „Dvidešimtojo amžiaus istorinė patirtis paskatino plisti įsitikinimą, kurio nebuvo anksčiau, kad civilizacijos yra mirtingos, „kad pati Žemė yra mirtinga“. Taigi, „science fiction sukurtos svetimos galaktikos civilizacijos, atsirandančios, augančios, yrančios ir nykstančios kataklizmų metu, yra mūsų protėviams nežinomos sąmonės įrodymas“.

                      Istorijos, kaip triuškinančios galios, ateinančios iš išorės, svoris yra ypač artimas Vidurio Europos gyventojui. „Šiame kontekste Kafka išreiškia XX amžiaus esmę. Jis žiūri į bejėgišką individą, susidūrusį su jėga, kuri yra antžmogiška tiek, kiek ją sukūrė ne Dievas, o žmogus, ir vis dėlto ši jėga yra antžmogiška, nes nerasime nieko, kas galėtų prisiimti atsakomybę už jos nuosprendžius“. Pridurdamas: „Jei manęs paklaustų, kokia XX amžiaus poeto problema yra pati sunkiausia, atsakyčiau: išsiaiškinti, ar ir kaip įmanoma įveikti bejėgiškumo jausmą prieš apsišaukėlius Istorijos pasiuntinius“.

                      Toliau jis teigė, kad:

                      Šiame amžiuje kolonializmas artėja prie pabaigos. Ir vis dėlto ponų kolonijinė praktika, kurios niekada nepritaikytų savo aplinkoje, su didžiu užsidegimu buvo perkelta į kai kurias labai išsivysčiusias šalis. Dėl šios priežasties Josepho Conrado pasakojimas apie baltąjį žmogų Afrikoje, Tamsos širdis, publikuotas 1902 metais, įgauna pranašišką prasmę. Visuomenės padalijimas į dvi rases: ponų ir čiabuvių, kurie, būdami žemesnės klasės žmonės, medžiojamieji gyvūnai, yra už įstatymo ribų, padėjo pamatus programiniam genocidui Europoje. Idėja sukurti įtakos sferas Afrikos žemyne ​​kolonijinėms imperijoms neabejotinai prisidėjo prie to paties metodo taikymo Europos žemyne, todėl milijonai čiabuvių tapo politinės prekybos objektu. Pirmasis tokios prekybos atvejis įvyko pagal paktą, kurį 1939 m. pasirašė du diktatoriai – Hitleris ir Stalinas, ir nustatė modelį, kuris turėjo būti panaikintas Antrojo pasaulinio karo metu, nes šis karas buvo paskelbtas aukštų principų vardu. Nutiko priešingai, o Europiečiai, kurių nugalėtojai sąjungininkai neklausė nuomonės, staiga suvokė, kad apie jų likimą buvo nuspręsta neatsižvelgiant į juos. Buvo atkurtas padalijimas į ponus ir čiabuvius, taip pat atgijo kolonijiniam laikotarpiui būdingos įtakos sferos.

Tebuvo tik iliuzijos ir niekais nuėjo bandymai užkirsti kelią šiems reiškiniams tarptautiniu mastu, į jas dedamų vilčių nepateisino nei Tautų Sąjunga, nei Jungtinių Tautų Organizacija. Taigi:

Šių organizacijų skelbiamų tikslų ir jų kilnaus charakterio iš vienos pusės, o jų narių veiksmų iš kitos pusės neatitikimas gali tapti nuolatiniu nuostabos šaltiniu, ir sunku paaiškinti, kodėl visi taip lengvai išmoko laikyti šių organizacijų nesėkmes savaime suprantamu dalyku. Tikėtina, kad taip yra todėl, jog jos yra ne tautų, o vyriausybių organizacijos, o mūsų amžius buvo pasitikėjimo vyriausybėmis praradimo liudininkas. Tuo tarpu neatrodo, kad susikurs planetinis parlamentas, kuriame laisvai išrinkti įvairių tautų deputatai galvotų, kaip gyventi taikoje.

Jis primindavo, kad „XX amžius padarė keletą ypatingų atradimų, tokių kaip karas, paskelbtas ne tik kitos šalies kariuomenei, bet ir jos civiliams gyventojams; revoliucija, organizuojama profesionalų, kurios rezultatas – visagalė centralizuota valstybė; koncentracijos stovykla kaip priemonė naikinti milijonus žmogiškų būtybių, kurie buvo pavadinti priešiška rase ar klase“. Tačiau dvidešimtas amžius visų pirma yra „nacionalizmų šimtmetis“. Suvokdamas, kad pati ši sąvoka gali būti suprantama įvairiai, jis pateikė keletą skirtumų, kuriuos verta įsidėmėti:

Nacionalizmas išauga ir iš vienos tautos troškimo būti viršesne už kitas, ir iš teisingo užkariautos tautos troškimo išsivaduoti iš svetimo viešpatavimo. Taigi turime engėjų nacionalizmą ir engiamųjų nacionalizmą. Pastarasis taip pat rodo didelį sudėtingumą. Kupinas resentimento ir nevisavertiškumo jausmo, jis reikalauja žalos atlyginimo ir dažnai sukelia iškreiptą tikrovės vaizdą. Kita vertus, tautinės tapatybės jausmas sustiprina prisirišimą prie tradicinių vertybių ir savo šalies istorijos, taip padėdamas išlaikyti ryšį tarp kartų ir atsverti bendrą šių laikų tendenciją paversti žmones statistiniais vienetais.

*

Kokia ateitis laukia mūsų planetos? Prognozavo ypač atsargiai. Rašė:

XXI amžiaus kontūrai mums yra paslaptingi ir taip turi būti. Bet kokios prognozės bus ekstrapoliacija, tai yra, jos bus prielaida, kad stebimos tendencijos yra pastovios, neatsižvelgiant į staigių pokyčių galimybę. Galėjau tai patikrinti asmeniškai. Visgi būrimas iš krištolinio rutulio kelia dar vieną pavojų – prognozės gali išsipildyti savaime. Prognozuodami žemės drebėjimą neturime įtakos planetos elgesiui, tačiau žmonių reikalai yra jautrūs mūsų ateities vizijoms, nes istorija savo kūrimosi procese susideda iš daugybės nedidelių žmogaus veiksmų.

                      Jo nuomone, pamokantis gali būti Raymondo Arono knygos Ideologijų amžiaus pabaiga (pranc. L’opium des intellectuels) likimas. „Ji buvo paskelbta maždaug prieš tris dešimtmečius“ ir tikriausiai „ne visos jo prielaidos tuomet galėjo būti patvirtintos“. Ir vis dėlto – visiškai pagrįstai perspėjo – iš esmės esame laipsniškos politinių doktrinų, tuo metu atrodančių kaip naujos technologijos, o dabar primenančių tuščius kiautus, erozijos liudininkai. Ekstrapoliuodami galime tikėtis, kad šis procesas lems atviros, grynos politinės ir karinę jėgos atsiradimą be viliojančių vienos ar kitos doktrinos uždangų.“

                      Kokia yra šio visuomenei grėsmingų pasekmių keliančio proceso slaptoji priežastis? Jo nuomone:

                      Atrodo, kad ideologijos erozija atsiranda kartu su tam tikra liga, paveikiančia mokslo ir technologijų įtakoje esančių institucinių religijų metafizinę šerdį. Ypač tai galima pastebėti krikščionybės atveju. Tokiu būdu atsiradusi dvasinė tuštuma kelią gilios nelaimės jausmą, todėl žmonės bandys ją užpildyti. Kuo – galime tik spėlioti. Galbūt paieškomis iš už religinės ortodoksijos ribų, menu, taip pat emocionaliu požiūriu į savo miestų ir šalių praeitį, suintensyvėjusiu patriotiniu lojalumu. Atrodo, kad įvairios nacionalizmo formos ateityje taps atsakais į didžiųjų tarptautinių imperijų abstrakcinį pobūdį.

                      Reikšmingos ir sunkiai numatomos taip pat tampa technologijų pažangos pasekmės:

                      Pažanga unifikuojant planetą yra tikriausiai neišvengiama, kaip ir abipusė Vakarų ir Rytų sąveika. Nieko negaliu pasakyti apie Šiaurės-Pietų problemas. Prognozės, susijusios su bandymais politiškai unifikuoti žemę, priklauso pavojingų kategorijai. Deja, logiškiausias, bet kartu ir pavojingiausias būtų planas sukurti vieną planetinę valstybę, bet kadangi tai galima būtų pasiekti tik užkariaujant, pavojus yra per didelis, kad galėtume nekreipti į tai dėmesio.

*

                      Jau 1995 metais esė su reikšmingu pavadinimu „Modernumas, dar vadinamas modernizmu“ suformulavo keletą esminių klausimų, kurie šiandien skamba kaip grėsmingas memento:

                      Taigi, kur mes esame dabar, kas šiuo metu vyksta po politinių įvykių paviršiumi? Vos įstengiame atspėti, o kai kurie (amerikietis Fukuyama) gana rizikingai vadina tai istorijos pabaiga. Vis daugiau nežinomųjų ir kažkaip baisu, nes jei turime atsisakyti Apšvietos palikimo, liekame bejėgiai prieš Nakties deivę ir jos obskurantiškas kohortas. Argi iš tiesų sugriuvo pasiskolinta iš Biblijos ir tapusi pasaulietiška Istorijos, kaip judėjimo nuo-iki, idėja? Argi jos vietą užima žmonių visuomenių įvaizdis kaip iš esmės nejudrių, gal tik veikiamų kaleidoskopinių pokyčių, kuriuose nematyti jokių gairių. O galbūt, kas labiau tikėtina, mus pribloškė reginio pabaiga? Reginio, kuris, užuot plykstelėjęs ir užgesęs tarp žaibų ir griaustinių, pavirto pilkuma, purvinais niekais? Ir taip veiksmingai mus pribloškė, kad ilgai neišdrįsime pateikti jokių samprotavimų apie tai, kuria linkme judame.

Šetenių dvaras, XX a. pr. 

2022 m. birželio 5 d. (sekmadienį) muziejus ir jo padaliniai NEDIRBS.

Kėdainių krašto muziejaus kryžių kolekcija yra viena iš didžiausių Lietuvoje.

Šiandien, birželio 1 d., ją papildė dar vienas eksponatas – vieno žymiausio Vidurio Lietuvos kryždirbio Vinco Svirskio mokinio ir pasekėjo Mato Gurskio 1899 m. darbas.

Šį kryžių muziejui dovanojo Aistė ir Nerijus Švaranavičiai iš Kalnaberžės.

Kryžiaus siužetai: Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu (arba Šiluvos Švč. Mergelė Marija). Kitoje pusėje – Prisikėlęs Kristus.

Nuotraukose: šis kryžius ūkininko Kazio Žemaičio kieme Kalnaberžės kaime, Surviliškio vls., Kėdainių ap. Užrašas: „Szwęcziausi P. Marija Szydlawe Stebuklinga“. Iš A. Varno rinkinio. Fot. 1924 m.

Informaciją apie kryžių, jo autorystę operatyviai padėjo nustatyti Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Skaidrė Urbonienė.

Daugiau nei 100 metų skaičiuojantis kryžius bus konservuojamas ir tik tuomet papildys muziejaus V. Svirskio salėje jau esančių medinių kryžių gretas.

Balandžio 17 – 18 d. muziejus ir jo padaliniai nedirbs.

Balandžio 16 d. muziejus ir jo padaliniai dirbs 1 val. trumpiau.

 III – V nuo 11.00 iki 18.00 val.,

VI nuo 10.00 iki 17.00 val.  ir VII nuo 10.00 iki 15.00 val.

norint apsilankyti Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje ir kunigaikščių Radvilų mauzoliejuje, skambinkite tel. +370 689 71 793

Kėdainių krašto muziejaus tradicinių amatų centre Arnetų name vasario- gruodžio mėnesiais tęsiamos penkios neformaliojo vaikų švietimo programos, kurias lanko penkiasdešimt penki Kėdainių miesto ir rajono bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai.

Moksleiviai susipažins su amatais, jų istorija, paplitimu pasaulyje, baltų simbolika Lietuvių liaudies mene, išmoks įvairių technologinių atlikimų būdų ir juos taikys konkrečiame amate. Užsiėmimų metu vaikai turės galimybę bendrauti ir bendradarbiauti, bus ugdomas jų pilietiškumas, tautiškumas, gebėjimas kūrybiškai mąstyti, skatinami domėtis tautiniu paveldu ir senaisiais tradiciniais amatais.

Vieta – Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name, Radvilų g. 21, Kėdainiai

 Programas finansuoja Kėdainių rajono savivaldybės administracija.

NVŠ UŽSIĖMIMŲ GRAFIKAS

,,Tautinės juostos“ Užsiėmimus veda sertifikuotų tautinio paveldo tradicinių amatų meistrė Loreta Steponavičienė

1 gr. antradieniais    14.30– 16.30 val.

 2gr. trečiadieniais   14.30– 16.30 val.

,,Vilnos kelias“ Užsiėmimus veda sertifikuotų tautinio paveldo tradicinių amatų meistrė Jūratė Atkočiūnienė

1 gr. pirmadieniais  14.00 – 16.00 val.

2 gr. trečiadieniais  14.00 – 16.00 val..

3 gr. ketvirtadieniais  14.00 – 16.00 val.

,,Vytelių pynimas“ Užsiėmimus veda sertifikuotų tautinio paveldo tradicinių amatų meistrė Birutė Šinkūnienė

1 gr. trečiadieniais      14.00 – 16.00 val. 

2gr.   ketvirtadieniais    14.30 – 16.30 val. 

,,Lietuvių liaudies keramika“ Užsiėmimus veda sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė Dalė Urbienė

1 gr. antradieniais     14.00 – 16.00 val. 

2gr. trečiadieniais     14.00 – 16.00 val. 

3gr. ketvirtadieniais   14.00 – 16.00 val. 

,,Medžio drožyba“ Užsiėmimus veda sertifikuotų tautinio paveldo produktų taradicinis amatininkas Arūnas Gaučas

1 gr. pirmadieniais   14.00 – 16.00 val. 

Pagerbti savąjį kraštą garsinusius ir garsinančius kūrėjus – žmogiškoji priedermė, atminimo ženklas,  padėka  už jų indėlį.  Kėdainių krašto žemė išaugino daug  gimtajai kalbai ir literatūrai nusipelniusių, ją puoselėjančių žmonių – įvairiais laikotarpiais, skirtingų likimų, amžiaus, įsitikinimų.

Kėdainių rajono savivaldybė, skatinama gražios iniciatyvos – Lietuvių kalbos dienų – savaip įamžino šiuos kraštiečius: parengė  jų sąrašą su aprašymais.

Pristatyti 84 gimtojo žodžio kūrėjai ir puoselėtojai, gimę, gyvenę Kėdainių rajone. Taip pat pristatomi ir  dabar čia tebegyvenantys, kuriantys rašytojai, publicistai, kalbininkai.

Kviečiame  šia informacija  naudotis mokytojus, mokinius, kraštotyra besidominčius žmones ir visus, besidominčius krašto istorija, kultūra, kalba, nusipelniusiomis asmenybėmis.

Medžiagą surinko ir apdorojo savivaldybės administracijos  kalbos tvarkytoja Rūta Švedienė. Remtasi administracijos Švietimo skyriaus vyr. specialisto, kraštotyrininko, vietovardžių tyrėjo Ryto Tamašausko knygele „Literatūrinis Kėdainių rajonas“, 1994 metai, taip pat Visuotinės lietuvių enciklopedijos svetainės (www.vle.lt) bei Lietuvos rašytojų sąjungos svetainės (https://rasytojai.lt) informacija.

Sąrašo ir aprašų sudarytoja R. Švedienė dėkoja Kėdainių  r. sav. Mikalojaus Daukšos viešajai bibliotekai, lituanistui Rytui Tamašauskui bei istorikei Audronei Pečiulytei už pagalbą.

Kalbininkai, literatai, gimę, mokęsi, dirbę, gyvenę arba dabar gyvenantys Kėdainių mieste ar rajone

Gintautas Akelaitis

Mikalojus Akelaitis-Akelevičius

Kajetonas Aleknavičius-Olechnovičius

Jurgis Ambraška

Algimantas Antanavičius

Rasa Aškinytė-Degėsienė

Algis Augustaitis

Metardas Bavarskas

Ričardas Bernardas Geršnas-Kėdainiškis

Kazys Binkis

Petras Biržys-Pupų dėdė

Vytautas P. Bložė 

Jonas Božimovskis vyresnysis

Jonas Božimovskis jaunesnysis

Kazimieras Čiplys

Stanislovas Dagilis

Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas

Liudas Dambrauskas

Valdas Daškevičius

Edvardas Jokūbas Daukša-Daukšys

Kazimieras Kristupas Daukša-Daukšys

Mikalojus Daukša

Mykolas Durys Durickis

Adelė Dirsytė

Sonata Dirsytė

Jurgis Elisonas

Balys Gaidžiūnas

Vilemas Vilius Gaigalaitis

Jokūbas Kazimieras Geištoras

Juozas Geniušas

Jonas Goštautas

Česlovas Grincevičius

Henrikas Grinevičius

Vilius Gužauskis

Laurynas Ivinskis

Juozas Jarašius

Anupras Jasevičius

Steponas Jaugelis-Telega

Gediminas Jokimaitis-Jakimavičius

Algirdas Juknevičius

Jadvyga Teofilė Juškytė-Juškevičiūtė

Giedrė Kadžiulytė

Algimantas Kaminskas

Viktoras Katilius

Skaidrius Kandratavičius

Mikalojus Katkus

Giedrė Kazlauskaitė

Vitolis Laumakys

Jurgis Lebedys

Mošė Leiba Lilienblumas

Povilas Matulionis

Mykolas Miežinis

Mykolas Mikalajūnas 

Česlovas Milošas

Jonas Minelga

Samuelis Minvydas

Aleksandras Rapolas Močiulskis

Vytautas Montvila

Vita Morkūnienė-Vasiliauskaitė

Henrikas Nagys

Zina Nagytė-Liūnė Sutema

Karolis Nerlichas

Vytautas Norbutas

Juozas Paukštelis

Rima Petrilevičienė

Justinas Pilyponis

Undinė Radzevičiūtė

Romas Raila

Joachimas Jurgis Rhetas

Genė Augaitė-Sereikienė

Jonas Sereikis

Rasa Stankevičienė

Vilija Šulcaitė

Rytas Tamašauskas

Samuelis Tamošauskas

Tėvas Stanislovas

Stasys Tijūnaitis

Jurgis Tilvytis-Žalvarnis

Kęstutis Trečiakauskas

Kazys Ulvydas

Kęstutis Urba

Zita Zokaitytė

Aleksandras Žirgulys

Kazimieras Romualdas Župerka

Nuo vasario mėnesio tęsiamos neformaliojo vaikų švietimo programos, kurias gali lankyti Kėdainių miesto ir rajono bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai.

Mokiniai susipažins su amatais, jų istorija, paplitimu pasaulyje, baltų simbolika liaudies mene, išmoks įvairių technologijų.

TAUTINĖS JUOSTOS. Užsiėmimus ves sertifikuotų tautinio paveldo tradicinių amatų meistrė Loreta Steponavičienė.

VYTELIŲ PYNIMAS. Užsiėmimus ves sertifikuotų tautinio paveldo tradicinių amatų meistrė Birutė Šinkūnienė.

VILNOS KELIAS, Užsiėmimus ves sertifikuotų tautinio paveldo tradicinių amatų meistrė Jūratė Atkočiūnienė.

Kreiptis tel. nr. 864505168

Programas finansuoja Kėdainių rajono savivaldybės administracija.