Adelė Dirsytė gimė 1909m. balandžio 15d. Kėdainių apskr., Šėtos parapijos Pramislavo kaime, ūkininkų šeimoje. 1928m. baigė Kėdainių gimnaziją, įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos – filosofijos  fakultetą. Buvo ateitininkė, dirbo Lietuvių katalikių moterų draugijoje, rūpinosi našlaičių ir vargšų šalpa. Rašė straipsnius ir religinę poeziją. 1940m. birželio 4 d. gavo VDU Teologijos fakulteto aukštojo mokslo diplomą. Mokytojavo mergaičių gimnazijoje Vilniuje, dėstė vokiečių kalbą suaugusių mokymo centre, amatų mokykloje. Nuo 1944m. dirbo Vilniaus mergaičių vidurinėje mokykloje, vėliau gavusioje Salomėjos Nėries vardą.

1946m. kovo 6d. ji areštuojama, o lapkričio 11d. nuteisiama 10 metų kalėti lageryje už dalyvavimą “kontrevoliucinėje ateitininkų veikloje”. 1947m. vasarą ji atgabenama į Čumos stotelę prie Vorkutos geležinkelio, kur pradedama garsioji 501 statyba – užpoliarinis geležinkelis. 1949m. Adelė Dirsytė išsiunčiama į Sibirą, prie geležinkelio Taišetas – Bratskas, o 1950m. ji pateko į Kolymos etapą ir buvo atplukdyta į Magadaną.

Būdama silpnos sveikatos, nuolat alkdama, persekiojama ir kankinama Adelė Dirsytė  nepalūžo ir pasižymėjo milžiniška dvasios stiprybe. Ji buvo kalinčių merginų ir moterų dvasinė vadovė, stiprintoja, sugebėjusi parodyti kančios ir vargo prasmę kaip vertingą auką. 1953m. Magadane specialiame lageryje “Berlag” Adelė Dirsytė parašė Sibiro tremtinių maldaknygę ”Marija, gelbėk mus”. Ši maldaknygė buvo išleista net 14 kalbų.

Mirė Adelė Dirsytė Chabarovsko ligoninėje 1955m. rugsėjo 26d. Tiksli palaidojimo vieta nėra žinoma. Manoma, kad galėtų būti Chabarovsko priemiestis, kur, anot, vietinių buvo laidojami politiniai kaliniai.

1999m. apdovanota 4-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. Ji įtraukta į katalikų bažnyčios naujųjų kankinių sąrašą, o 2000 m. pradėta beatifikacijos byla. 2019m. lankydamasis Vatikane Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda įteikė Adelės Dirsytės maldaknygę popiežiui Pranciškui.

“Viešpats to panorėjo, kad pajausčiau kenčiančio žmogaus dalią, kad pamatyčiau nelaimingą žmogų. Čia atsiveria verkianti siela, čia patirtis ir pažinimas auga”.

(Adelė Dirsytė)

Vienas  sunkiausių 1863m. sukilimo padarinių buvo lietuvių kalbos ir spaudos uždraudimas, trukęs 1864 – 1904m. bei lietuviškų mokyklų uždarymas. 1864m. Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas ir Vilniaus švietimo apygardos globėjas Ivanas Kornilovas parengė “rusų pradų atkūrimo programą”, kurioje buvo iškelti svarbiausi uždaviniai: kontroliuoti ir varžyti katalikų bažnyčią, sudaryti sąlygas plėstis stačiatikybei, vietoj lietuviškų mokyklų  steigti rusiškas pradines mokyklas, skatinti rusus keltis į lietuviškas gubernijas, lotynišką abėcėlę pakeisti rusiška ir uždrausti  lietuvišką spaudą. Taip 1864m. M. Muravjovo įsakymu Lietuvoje buvo įvesta kirilica, t.y. lietuviškų raštų spausdinimas rusiškomis raidėmis. Lietuviai smarkiai priešinosi šiai rusinimo programai. Lietuviškos knygos, žurnalai ir laikraščiai pradėti spausdinti užsienyje, daugiausiai Ragainėje, Tilžėje, daug spaudinių leido kontrafakcijos būdu t. y. atgaline data. Visoje Lietuvoje kūrėsi knygnešių draugijos, slaptos daraktorinės mokyklos.

Kėdainių krašte aktyviai dirbo daugybė knygnešių, kurie priklausė Garšvių bendrovei, veikusiai 1885 – 1896m.

1894 – 1896m. Grinkiškyje veikė “Atžalos” knygnešių draugija. Jos tikslas buvo platinti lietuvišką spaudą, rinkti tautosaką, kurią siuntė Jonui Jablonskiui. Ši organizacija daugiau krypo į laisvamanybę. Jai vadovavo Mikalojus Kuprevičius, gydytojas, laisvamanis, glaudžius ryšius palaikęs su Mikalojumi Katkumi.

Krakės buvo savotiškas Kėdainių krašto knygnešių centras, kuriam vadovavo Mikalojus Katkus (1852 – 1944m.), “Balanos gadynės” autorius. 1878m. baigęs mokslus Maskvos žemdirbystės ir miškininkystės akademijoje, grįžęs į gimtąjį Ažytėnų kaimą, aktyviai įsijungė į lietuviškos spaudos platinimą. Jo namuose viešėdavo net pats Lietuvos “knygnešių karalius” Jurgis Bielinis. Mikalojus Katkus savo namuose buvo įkūręs slaptą mokyklą, pasižymėjo kaip griežtas ir reiklus pedagogas.

Krakėse aktyviai veikė siuvėjai broliai Jeronimas ir Jonas Dalbokai, kurie uždarbiaudami pasiekdavo Lietuvos pasienį. Daržininkų kaime (2 km. nuo Prūsijos) gaudavo spaudos, ją veždavo į slėptuvę ir po to mažesniais kiekiais platindavo Lietuvoje.

Jonas Jurevičius, turtingiausias Plinkaigalio kaimo ūkininkas, savo peludėje buvo įrengęs slėptuvę, kurioje laikė draudžiamą literatūrą. Jis sukaupė nemažą biblioteką, kurią sudarė lietuviški kalendoriai, Maironio, M. Valančiaus, Žemaitės kūriniai. Be to žinomi ir kiti Krakių knygnešiai: tai Jonas Pabarčius, Antanas Lynius, Baltramiejus Vitas, Viktoras Gignius, Petronėlė Levenaitė – Gaučienė, platinusi religinę spaudą, lietuviškas maldaknyges.

Pernaravoje aktyviai veikė Pernaravos spaudos platinimo draugija, kuriai priklausė Juozas Kunevičius, Aleksandras Bieliauskas, Motiejus Viščius, Petras Martinkus, Jonas Zinkus, Baltramiejus Docius, Kazimieras Stoškus, Jadvyga Juškytė. Ypač pasižymėjo mokytoja Jadvyga Juškytė  – Širšė (1869 – 1948m.), įkūrusi slaptą mokyklą, mokė vaikus aritmetikos, lietuvių kalbos, istorijos, geografijos, mergaites ir rankdarbių. Susipažinusi su Gabriele Petkevičaite –  Bite įkūrė “Žiburio” draugiją, kurios krikštatėvis buvo kalbininkas Jonas Jablonskis. Jų įkurtoji draugija parėmė ne vieną mokslus ėjusį ir sunkioje padėtyje atsidūrusį jaunuolį. Paramą gavo Petras Avižonis, Jonas Biliūnas, Vincas Kudirka ir kt. Nuo 1895m. Jadvyga Juškytė tapo uolia nelegalios lietuviškos spaudos korespondente. Ji rašė į “Varpą”, “Ūkininko patarėją”. 1895m. “Varpe” aprašė to meto Kėdainius. “Liūdna sakyti ,kad aplink Kėdainius tautiško krutėjimo visai negalima matyti. Visi save laiko per lenkus. Daktarai yra 4 ir tik po kelis žodžius temoka lietuviškai. Bažnyčioje medinėje, kaip pernai , kunigas pradėjo sakyti pamokslą lietuviškai, miestiečiai išėjo iš bažnyčios.” 1899 m. ji dalyvavo pirmojo viešo lietuviško spektaklio Palangoje pastatyme – Keturakio komedijoje “Amerika pirtyje” suvaidino Bekampienę. Povilo Višinskio paskatinta, 1899 – 1901m. ji parašė savo apysakaites: “Ubagė”, “Velykų naktis”, “Antanukas”. Po spaudos draudimo  panaikinimo 1904m. Jadvyga Juškytė pasišventė pedagoginei veiklai. Septynerius metus dirbo Ginkūnų ir  Gubernijos mokyklose, kurias įsteigė grafai Zubovai. Nepriklausomoje Lietuvoje ji buvo Pernaravos pradžios mokyklos vedėja, rinko etnografinę medžiagą, tautosaką, parengė ir išleido knygą “Iš Vilniaus legendų ir padavimų”. Buvo apdovanota III laipsnio Gedimino ordinu ir keturiais Nepriklausomybės medaliais.

Kėdainių mieste svarbiausias žmogus, platinęs lietuvišką spaudą, buvo gydytojas Juozas Jarašius. Pas jį rinkdavosi knygnešiai, čia buvo spaudos platinimo punktas. Jam daug padėjo Jokūbas Daumantas, Chrapovickio banko direktorius. 1902 – 1904m. jie už lietuviškos spaudos platinimą ir laikymą buvo ištremti. Tačiau  Juozas Jarašius, grįžęs iš tremties toliau dirbo tautišką darbą, rengė lietuviškus vakarėlius, rašė straipsnius į laikraščius, rėmė įvairias tautines organizacijas. Jo rūpesčiu buvo iškovota  pusė pamaldų lietuviškai šv. Jurgio bažnyčioje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Juozas Jarašius tapo pirmuoju Kėdainių apskrities viršininku.

Daug knygnešių darbavosi Šėtoje, Truskavoje, Josvainiuose. Visų šių drąsių žmonių dėka buvo platinamas lietuviškas žodis, puoselėjama lietuvių kalba.

1990 metų kovo 11 –ąją dieną vardinio balsavimo metu “Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo” balsavo – “už” Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimą 124 Aukščiausios Tarybos deputatai (jie ir vadinami Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais), 6 susilaikė, prieš nebalsavo nei vienas. Balsavimo rezultatai buvo paskelbti 1990m. kovo 11-osios vėlų vakarą 22val  44 min. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos deputatas Virgilijus Čepaitis pasiūlė Aktą pasirašyti ne tik Lietuvos Aukščiausios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir Sekretoriui Liudvikui Sabučiui, bet ir visiems balsavusiems “už”. Taigi, iš 130 deputatų Aktą pasirašė 124 signatarai, 11 iš jų moterys. 2 buvo Kėdainių krašto atstovai: Povilas Aksomaitis ir Mykolas Arlauskas.

Povilas Aksomaitis (1938.03.29 – 2004.08.23) gimė Kauno priemiestyje Muravos kaime. 1941m. birželio 14 d., vos 3 metukų su šeima buvo ištremtas į Kamenio miestą Barnaulo raj. Altajaus krašte. 1946m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi dabartinėje “Saulės” gimnazijoje Kaune, studijavo dab. Vytauto Didžiojo Universiteto Žemės ūkio akademijoje hidromelioracijos fakultete. 1961 – 1990m. dirbo Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos mokslinių tyrimų institute Kėdainiuose, apgynė žemės ūkio mokslų daktaro disertaciją. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo “Tremtinio” klubo Kėdainių skyriaus pirmininku, Tėvynės sąjungos (TS – LKD) Kėdainių skyriaus tarybos pirmininku, Lietuvos sportinės žūklės klubų lygos steigėju  ir prezidentu. Parašė per 100 mokslinių straipsnių, buvo 5 knygų bendraautoriumi.

2000m. liepos 1d. apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

“Mano gyvenimo kelyje įvyko nemažai stebuklų. Kai  Tarptautinio Raudonojo kryžiaus žmonės, surinkę be globos likusius vaikus, parvežė į Lietuvą, svajonių kraštą, kuriame ne tik nešalta, bet ir gali valgyti kiek nori. Tremtinių šeimos statusas lydėjo per visą sovietmetį, ryškiai ribodamas galimybes.Prasidėjus pertvarkai pavyko įgyvendinti senas svajones. Pavyko suburti tvirtą Kėdainių krašto tremtinių klubo aktyvą, pastatyti 3 didingus kryžius: ąžuolinį skulptoriaus Vytauto Ulevičiaus Kauno g. kapinėse “Žuvusiems tremtyje atminti”, kėdainiečių metalinį kryžių Baltijos kelyje “Tiesa yra tautos stiprybė” ir Kryžių kalne ąžuolinį  “Viešpatie, apsaugok Lietuvą nuo tremčių”. (Povilas Aksomaitis).

2000 m. jis rašė: “Kovo 11 –ąją buvo užraugtas labai geras vynas. Jo rūgimas ir fermentacija yra sudėtingas, ilgai trunkantis procesas. Aš tikiu, kad Lietuvos žmonės turės galimybę paragauti tikrai gero vyno. Linkiu , kad jo sulauktų ir didelė dalis Kovo 11- osios Akto signatarų.”

Povilas Aksomaitis

Mykolas Arlauskas (1930.10.01 – 2020.02.07) gimė Turloviškių kaime Kaišiadorių raj. Aukso medaliu baigė Kaišiadorių vid. mokyklą, studijavo dab. Vytauto Didžiojo Universiteto  žemės ūkio akademijoje agronomiją. Nuo 1955m. dirbo LŽMTI Dotnuvoje. Habilituotas agrarinių mokslų daktaras, profesorius paskelbė daugybę mokslinių darbų apie žemės dirbimą, arimo kokybės gerinimą, žemių sukultūrinimą. Jis buvo pirmasis arimo varžybų Lietuvoje

(1966m.) organizatorius ir Lietuvos artojų komandos treneris.

2000 m. liepos 1 d. apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2001 m. – Tarptautinis biografijų centras Kembridže suteikė Metų Žmogaus titulą už indėlį žemdirbystėje.

2002 m. lapkričio 23d. Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo atminimo ženklu “Už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius bei Lietuvos Respublikos pakvietimo į NATO proga”.

2018 m. suteiktas Kėdainių krašto garbės piliečio vardas.

“Ar galima užmiršti, kaip vieningai mes troškome nutraukti tai, kas buvo suvaržyta, atimta penkiasdešimt metų. Paskelbdami Kovo 11 – osios Aktą mes pareiškėme, kad Lietuvoje jau negalioja jokie svetimos valstybės įstatymai. Kartu buvo kreiptasi į pasaulio tautas tikintis jų broliško solidarumo, paramos ir mūsų nepriklausomos valstybės pripažinimo. Ir tada atrodė, kad mūsų vienybė darant šiuos sprendimus yra kur kas galingesnė nei ta ginkluota jėga, kuri buvo už Parlamento sienų. O tuo metu Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, dar džeržgė tankai, dieną ir naktį važinėjo mašinos, pilnos svetimos valstybės kariuomenės. Argi tai gali būti užmiršta? Kokia tai buvo vienybė. Taigi, Kovo 11 – osios Aktu mes žengėme lemiamą žingsnį – pranašo žingsnį. Buvome visi susitelkę, buvo aiškus tikslas.”( Mykolas Arlauskas).

Mykolas Arlauskas

Radvilų miestu neretai vadinami Kėdainiai siekia išsaugoti vienos įtakingiausių ir turtingiausių LDK didikų giminių protestantiškąjį paveldą. Šiuo metu didžiausią intrigą mokslininkams ir istorikams kelia klausimas – kiek iš tiesų kunigaikščių Radvilų giminės atstovų palaikų ilsisi Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios kriptoje?

Išskirtinė protestantų kapavietė

Atsakymo ieškoma vykdant Kėdainių krašto muziejaus projektą „Kunigaikščių Radvilų paveldo Kėdainiuose ir Nesvyžiuje išsaugojimas bei pritaikymas turizmo reikmėms“, finansuojamą iš Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos bendradarbiavimo abipus sienos programos. Projekto partneris – nacionalinis istorijos ir kultūros muziejus-draustinis „Nesvyžius“ (Baltarusija).  

Pasak Kėdainių krašto muziejaus direktoriaus Rimanto Žirgulio, šio projekto metu atlikti ir atliekami darbai – kunigaikščių Radvilų kriptos ir sarkofagų restauravimas 2020 m., istoriniai, archeologiniai ir antropologiniai tyrimai, modernios ekspozicijos įrengimas bažnyčioje – bando sugrąžinti simbolinę skolą šiai bažnyčiai ir šiai didikų giminei.

Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia (baigta statyti 1652 m.) yra viena seniausių ir didžiausių protestantiškų bažnyčių buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje. Šių maldos namų statytojų ir miesto savininkų didikų Radvilų šeimos kriptoje, esančioje bažnyčios rūsyje, saugomi 6 unikalūs XVII a. nacionalinės reikšmės dailės ir istorijos paminklai – kunigaikščių Kristupo Perkūno (1547–1603), Jonušo (1612–1655), Mikalojaus (1610–1611), Jurgio (1616–1617), Stepono (1624–1624) ir Elžbietos (1622–1626) Radvilų sarkofagai.

Galvosūkis istorikams ir mokslininkams

„Tačiau istoriniai tyrimai ir dokumentai rodo, kad Kėdainiuose tikrai buvo palaidoti Jonušo Radvilos ir visų vaikučių tėvai – Kristupas II Radvila ir Ona Kiškaitė Radvilienė, kaip ir jų dukra, Jonušo, Mikalojaus, Jurgio, Elžbietos ir Stepono Radvilų sesuo, Kotryna Radvilaitė Hlebavičienė (1614– 1674). Taigi bažnyčioje buvo palaidoti iš viso devyni Radvilų giminės atstovai, – reziumuoja Kėdainių krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis. – Tačiau sarkofagai yra šeši, palaikus mes turime tik Jonušo ir Stepono, ir labai didelis klausimas, ar turime Kristupo Radvilos Perkūno palaikus, nes jo sarkofage rasti keturių žmonių palaikai. Mes tą situaciją žinojome, kaip ir tai, kad nėra dar trijų vaikučių – Jurgio, Mikalojaus ir Elžbietos – palaikų. Taigi tai didelis galvosūkis.“ 

Tyrė Vilniaus universitete

Šį galvosūkį narplioja Vilniaus universiteto Istorijos ir Medicinos fakultetų mokslininkų komanda, kurios atliekamų tyrimų pirmuosius rezultatus nuotolinio seminaro „Naujausi kunigaikščių Radvilų paveldo ir Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios tyrimų rezultatai“ metu pristatė VU Istorijos fakulteto asistentė, dr. Justina Kozakaitė.

Mokslininkai tyrimus pradėjo 2019 m. liepos mėnesį, kuomet buvo atverti šeši sarkofagai, esantys Radvilų mauzoliejuje. Deja, kaip jau minėta, palaikus mokslininkai rado tik trijuose sarkofaguose. Antrajame tyrimų etape iš antrosios kriptos buvo surinkti, sutvarkyti, ištirti bei aprašyti senųjų Kėdainių miesto gyventojų palaikai, kurie šiuo metu laukia perlaidojimo.

Kokie mokslininkų laukė klausimai? Pirmiausia, kurie palaikai priklauso Kristupui Radvilai Perkūnui (1547–1603)? Ar iš tiesų sarkofaguose Nr. 2 ir Nr. 3 ilsisi, kaip tikėtina, Jonušo Radvilos (1612 – 1655) ir Stepono Radvilos (1624) palaikai? Trečiasis mokslininkus dominęs klausimas – palaikų būklė. „Mes žinome, kad 1986 m. tie patys palaikai buvo atsidūrę Medicinos fakulteto patalpose, tad buvo svarbu, ar nuo to laiko atsirado pokyčių. Tai svarbu siekiant išsaugoti paveldą ateities kartoms, ateities archeologiniams tyrimams, nes metodikos kasmet tobulėja“, – Kėdainių krašto muziejaus ir VU Istorijos fakulteto surengtame nuotoliniame seminare sakė dr. J. Kozakaitė.

Artėja prie patvirtinimo

Mokslininkai iš viso ištyrė 31 individo kūnus. „Visų pirma, atgabenus iš kriptos, juos reikėjo išdžiovinti, nes buvo susikaupusi perteklinė drėgmė, palaikai buvo labai trapūs. Po to atlikti kompiuterinės tomografijos tyrimai, po jų – rutininiai tyrimai Medicinos fakultete: kūnų matavimai, patologinių pakitimų fiksavimai, lyties ir amžiaus nustatymas. Esant būtinybei, palaikai po tyrimų buvo dezinfekuojami. Pats svarbiausias momentas – kaulų ir minkštųjų audinių mėginių paėmimas, siekiant atlikti genetinius tyrimus, nustatant tiek šeimyninius ryšius, tiek patogenus (kokiomis ligomis sirgo), mitybą ir taip toliau“, – pasakojo dr. J. Kozakaitė.

Universiteto mokslininkai linkę pritarti, kad Jonušo Radvilos sarkofage esantys palaikai priklauso būtent šiam didikui, tačiau tai dar turi patvirtinti genetiniai tyrimai. „Atidengus sarkofagą, rasti puikiai išsilaikę palaikai – jie išsiskyrė iš bendro konteksto. Pažeidimai buvo minimalūs. Taip, palaikai priklausė suaugusiam vidutinio amžiaus vyrui ir svarbu akcentuoti, kad apžiūros metu pilvo srityje pastebėtas arkos formos susiūtas pjūvis. Tai yra balzamavimo atvejis – kol kas vienintelis, kurį aptikome iš tirto 31 asmens. Įdomu, kad kūno vidus buvo prikimštas tarsi pakulų. Paėmėme nedidelį mėginį, kad sužinotume daugiau apie naudotas balzamavimo priemones. Tad kol kas neatmetama palaikų priklausomybė Jonušui Radvilai <…>“, – sakė mokslininkė.

Viltis – genetika

Antrieji palaikai iš sarkofago Nr. 3 priklausė vyriškos lyties asmeniui, kompiuterinė tomografija atskleidė, kad jie priklauso naujagimiui iki vienerių metų amžiaus Tai, kaip įtariama, yra Steponas Radvila. Šios asmenybės moksliniams tyrimams ypač svarbios siekiant nustatyti, kur yra Kristupo Radvilos Perkūno palaikai. Atvėrus jo sarkofagą rasti kelių asmenų palaikai, kuriuos ištyrę mokslininkai nustatė, jog nei vieni neatitinka duomenų apie šį didiką.

„Todėl suformulavome kertinius uždavinius (Kristupo Radvilos identifikacija, Jonušo ir Stepono Radvilų tapatybės patvirtinimas) ir surinkome turimus duomenis apie Radvilų giminystės ryšius. Visą šią informaciją kartu su nedideliais kaulų mėginiais išsiuntėme genetikams į Kanadą, MacMasterio universitetą. Jei pasitvirtins dviejų Radvilų giminystės ryšys – Jonušas ir Steponas yra broliai – tai taptų labai tvirtu atskaitos tašku genetikams ieškant Kristupo Radvilos, pastarasis yra jų senelis. Visų vyriškos lyties atstovų kaulų mėginius išsiuntėme į Kanadą, kad genetikai pabandytų tarp jų visų surasti Kristupą Radvilą Perkūną“, – aiškino dr. J. Kozakaitė.

Kas nustebino mokslininkus

Palaikų būklę mokslininkė įvertino kaip prastėjančią – lyginant su 1986 metais, liko tik pusė mumijų, kūnai tiesiog nyksta. Šį procesą pristabdyti galėtų pasikeitusios sąlygos kriptose, pritaikytos jų saugojimui.

Tirdami Evangelikų reformatų bažnyčios kriptoje palaidotų miestiečių palaikus, mokslininkai sako ypatingų ligų ir patologijų nenustatę. Vyresnio amžiaus asmenims teko konstatuoti su amžiumi susijusius degeneracinius pakitimus: osteoartrito atvejus, uždegiminius procesus. Nustatyti du lietuviškoje medžiagoje labai reti atvejai – podagros ir aortos aneurizmo.

„Labai noriu pasidžiaugti atliktu dideliu darbu tvarkant suardytus palaikus. <…> Šiuo atveju pavyko išgelbėti kelių asmenų, daugiausia vaikų, palaikus. Būtent tokio pobūdžio atradimai labai pasitarnauja iliustruojant vaikų padėtį Kėdainiuose. Darbo metu su kolege labai nustebome: pasakysiu drąsiai – lietuviškoje antropologinėje medžiagoje dar neteko matyti tiek skorbuto ir rachito atvejų. Žinoma, tiriamą medžiagą dar reikia pabaigti apdoroti, bet pirmieji rezultatai rodo išskirtinius ir unikalius atvejus. Laukia ilgas pokalbis su istorikais, kodėl taip atsitiko, kodėl Kėdainiuose turime tokį išskirtinį su mitybinėmis vaikų ligų problemomis susijusį atvejų skaičių“, – kalbėjo mokslininkė.

Gavę genetinių tyrimų rezultatus, Vilnius universiteto mokslininkai ketina užsiimti kėdainiečių mitybos rekonstrukcija, daugiau sužinoti apie kamavusias ligas, taip pat apie balzamavimo tradicijas. „Patirtis rodo, kad sujungus mokslininkų pajėgas [tyrimai] dar gali pateikti staigmenų“, – pastebėjo dr. J. Kozakaitė.

Dėlionė – iš buvusios didybės likučių

Kėdainių krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis apgailestaudamas konstatuoja, jog tyrinėjimus apsunkina sovietmečiu vykę vandalizmo aktai, kurių metu prarasta daug istorinės medžiagos. „Barbarizmas, nesiskaitymas, nesaugojimas paveldo ir mirusiųjų ramybės drumstimas, kuris vyko Evangelikų reformatų bažnyčioje, kada ten buvo ir grūdų sandėlis, ir vaikų sporto mokykla… O ypač 1985–86 metais, kai bažnyčia buvo uždaryta remontui iš sporto salės į koncertų salę. Mumijos buvo mėtomos gatvėje, keliamos į traktoriaus kabiną. Laimei, pačių Radvilų galbūt tai nepalietė. Kita vertus, kiti Radvilos galbūt yra dingę kažkada anksčiau, reikia turėti omenyje, kad nuo XVII a. buvo ir sukilimai, ir okupacijos, du Pasauliniai karai. Reikia turėti omenyje, kad tai evangelikų reformatų bažnyčia – konfesijos, kurios atstovų tarpukario Lietuvoje buvo čia, Kėdainiuose, labai mažai, o po Antrojo pasaulinio karo praktiškai neliko. Bažnyčia buvo nacionalizuota, nebuvo nei kam ja rūpintis, nei ginti, nei pakovoti. Tai sudėtinga situacija… Mėginame surinkti buvusios didybės likučius“, – kalbėjo muziejaus direktorius.

Perlaidojimai – dėl saugumo

Lietuvos istorijos instituto profesorė Raimonda Ragauskienė taip pat atkreipė dėmesį, jog ne visais atvejais „kalta“ vėlesnė istorija ir ne vien sovietmečio vandalizmas. „<…> labai svarbu nepamiršti, kad Kėdainių Radvilų kapavietė yra protestantiško palaidojimo atvejis, kitoniška nuo žinomų mauzoliejų. Nerasime čia antkapinių paminklų. Akcentavus, kad tai kitoniškas mauzoliejus nuo žinomų, tai taptų raktu suprasti, kodėl su Kėdainiais kyla tiek daug mįslių. Kokių? Dauguma perlaidojimų yra antrinis palaidojimas, mes nežinome, kada tiksliai perlaidota dalis palaikų, nežinomas tikslus palaidotų asmenų skaičius, neaišku netgi dėl sarkofaguose esančių palaikų tapatybės. Visgi ne visais atvejais „kalta“ vėlesnė istorija, turiu galvoje pirmiausia sovietmečio vandalizmus. Vargai dėl palaidojimų Radviloms kilo jau jų gyvenamuoju laikotarpiu“, – sakė Radvilų tyrinėtoja.

Su protestantišku Kėdainių Radvilų mauzoliejumi susijęs Biržų ir Dubingių šakos Radvilų palaidojimų vietos nestabilumas. „Vieta kilnota ne tiek dėl norų, bet negalėjimo net savo valdose užtikrinti palaikų saugumą, ypač įsigalėjus kontrreformacijai. Katalikai iš atgautų bažnyčių evangelikų palaikus tiesiog išmesdavo. Taip pat prisidėjo ir tvano negandos. Neatsitiktinai Boguslavas Radvila ir Kotryna Radvilaitė Hlebavičienė perkėlė šeimos atstovų palaikus iš savo nuosavos Vyžuonų valdos, kur apie 1656 metus bažnyčia atiteko katalikams, į Kėdainius, kuriuose atrodė saugu. Palaikų perkėlimas vyko visiškai slaptai, dėl to tikslaus perkėlimo laiko nežinome“, – pasakojo prof. R. Ragauskienė.

Mokytoją palaidojo šalia mokinio

Skyrėsi ir protestantų supratimas apie mirusiųjų atminimo įamžinimą. „Mirusieji nebuvo įamžinami antkapiniuose paminkluose, kaip bebūtų keista. Tik Boguslavas Radvila pirmasis fundavo tokį antkapinį paminklą savo žmonai. Tuo tarpu katalikai tai darė plačiu mastu. Protestantai Radvilos [mirusiųjų atminimą įamžino] per sarkofaguose įrengtus įrašus, ne bažnyčiose. Gal dėl to labai sunku atsakyti, kiek jų tiksliai palaidota Biržuose ir Kėdainiuose“, – svarstė profesorė.

Prof. R. Ragauskienė taip pat pasidalijo naujausiais savo tyrinėjimų rezultatais. „<…> gana netikėtai atrodo mano rasta žinutė apie dar vieną, kiek man žinoma, vienintelį „neradvilišką“ palaidojimą greta pačių Radvilų Kėdainių mauzoliejuje. Tai yra, greta Jonušo II Radvilos buvo palaidotas jo mokytojas, kunigas Adomas Reinholdas. <…> Gražus ir simboliškas gestas“, – įvertino istorikė.

Pasak jos, kėdainietiškoje istorijoje bene labiausiai neaiškus Kristupo II Radvilos dukters, ištekėjusios už kataliko Vilniaus vaivados Jurgio Karolio Hlebavičiaus, tačiau išlikusios uolia evangelike, Kotrynos Radvilaitės atvejis. Tačiau pavyko pasistūmėti ir šiuo klausimu, nes 1691 m. kunigo Danieliaus Mikolajevskio rašytas laiškas rodo, kad jos palaikai buvo atgabenti į Kėdainius. „Taigi dabar galime drąsiai sakyti, kad Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje, Radvilų kriptoje, 1666–69 m., iki 1691 m. buvo palaidota iš viso dešimt asmenų – devyni Radvilos ir kunigas Reinholdas“, – teigė prof. R. Ragauskienė.

#LatviaLithuaniaBelarus #lvltby #EUinmyRegion #niasvyzhby #niasvyzhmuseum #kedainiairegionalmuseum #kedainiukrastomuziejus #project #kunigaiksciai #dukes

Kėdainių krašto muziejus nėrė į naują komunikacijų terpę ir sukūrė „Radvilų televiziją“ !

Šios televizijos laidos jau prieinamos Kėdainių krašto muziejaus internetinėje svetainėje www.kedainiumuziejus.lt ir tik laimėjus interaktyvų istorinį žaidimą „(Iš)gyvenk XVII a. Kėdainiuose“. Jeigu penkis kartus teisingai atsakysite į klausimus, gausite skaitmeninį bilietą, su kuriuo galėsite nemokamai apsilankyti Kėdainių krašto muziejuje ir jo padaliniuose. Šiuo metu yra sukurta net dešimt TV laidų, tačiau jei sulauksime palankių atsiliepimų, tikrai planuosime kurti tęsinį!

Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis pasakoja: „Ieškojome naujų formų, kaip skleisti kultūrinę žinutę COVID – 19 pandemijos sąlygomis. Vykdant Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą „Radvilų miesto televizija. Kėdainių krašto muziejaus skaitmeninės kronikos“ pavyko suburti talentingą komandą – istorikus prof. dr. Raimondą Ragauskienę, prof. dr. Aivą Ragauską, prof. dr. Deimantą Karvelį, Kėdainių krašto muziejaus archeologą Algirdą Juknevičių, animatorių Jokūbą Bernotą – Pakerį, 3D modeliuotojus Paulių Svirskį ir Simoną Budginą, kūrybininką Vilių Juozą Lunevičių, dizainerę Skirmantę Vaitkevičiūtę, operatorių Aldą Surkevičių. Taip gimė „Radvilų TV“ idėja. Nuo įprastos televizijos skiriamės viskuo – mūsų laidose nėra reklamos, ji nesivaiko reitingų, atvirkščiai – norint pažiūrėti Radvilų TV laidas, reikia įveikti iššūkius – laimėti istorinio žaidimo epizodus. Tačiau tikimės, kad peržiūrėję šias laidas žmonės taps Kėdainių mylėtojais.“

Vilius Juozas Lunevičius, vienas naujosios TV komandos narių, džiaugiasi, kad „tiek žaidimas, tiek pati TV yra naujos muziejaus ekspozicijos integrali dalis. Pavyko realizuoti vieną moderniausių kultūros sklaidos vizijų – apjungti istorinį pasakojimą, interaktyvią ekspoziciją, internetinę terpę, edukacinį žaidimą bei televizijos laidų dinamiškumą. Muziejus tiki, kad taip sudominsime tiek jaunuosius lankytojus, tiek ir vyresnę kartą.“

Dizainerė Skirmantė Vaitkevičiūtė, sukūrusi naujosios Kėdainių krašto muziejaus ekspozicijos projektą, apsiėmė „šefuoti“ ir grafinį TV stilių. „Stiliaus vienovė yra labai svarbi sąlyga kuriant kultūros lauko projektų atpažįstamumą,  –  teigia dizainerė.

Kunigaikščių Radvilų istorijos ekspertas, prof. dr. Deimantas Karvelis pažymi, kad šiais informacinės perkrovos laikais įdomiai pateikta istorinė žinia yra būtina, nes nedaug kas žino XVII a. Kėdainių istorijos įdomybių.

Naująją televiziją galima rasti pagal šią nuorodą https://www.kedainiumuziejus.lt/zaidimas/

Žaiskite ir žiūrėkite Radvilų TV!

Kiekvienas atvykėlis Paberžėje, kurią Tėvas Stanislovas 39 metus kūrė su didžiausia meile, jusdavo spinduliuojant gerą energiją. Čia jis dalijo gerumą, dėmesį, meilę. Dažną kvietė puodelio arbatos. Mokėjo nuoširdžiai, šiltai pakalbinti, kiekvienas pasijusdavo esąs pats mylimiausias, pats svarbiausias. Su visais mokėjo bendrauti pagarbiai, niekada neįžeisdamas, o vis pagirdamas, paskatindamas. Kalbėjo ramiai, mintis dėstė neskubėdamas. Buvo labai tolerantiškas. Sugebėdavo prisiderinti prie pašnekovo: su profesūra, dvasininkais ar filosofais kalbėdavo vienaip, su eiliniais, mažiau išsilavinusiais, – kitaip. Visada rasdavo įdomią temą, pabarstydavo išminties perliukų iš savo patirties. Galėjai būti vienoje patalpoje net nebendraudamas, ir tau buvo gera. Buvo nepaprasta klausytis jo choralų. Giedodavo užsimerkęs, intymioje aplinkoje, prieblandoje. O jo verstų Rilkės eilių joks aktorius nepaskaitytų taip paslaptingai, išraiškingai, savitai, „stanisloviška“ intonacija.

Tėvas Stanislovas sakė:

• Visi mes norime būti laimingi. O kaip tapti laimingam? Reikia mokėti džiaugtis viskuo, ką gražaus matai aplinkui. To džiaugsmo galima rasti visur: užbaigei darbą – džiaugsmas, padėjai žmogui – džiaugsmas. Jeigu norėsi paimti viską, kas „Maximos“ lentynose, – niekada nebūsi laimingas. Žmogus privalo tenkintis tuo, ką turi. Tik tada bus laimingas.
• 

Užvėrus duris lankytojams karantino metu, Kėdainių krašto muziejuje darbai nesustojo: čia įrengiamos keturios naujos ekspozicijos, šiuolaikiškai atskleidžiančios turtingą miesto istoriją, supažindinančios su iškiliomis Kėdainių krašto asmenybėmis. Tokią galimybę muziejui suteikė dalyvavimas Interreg V-A Lietuva – Lenkija programos projekte „Lietuvos-Lenkijos istorija iš trijų miestų perspektyvos“, kuriame Kėdainių krašto muziejus dalyvauja partnerio teisėmis kartu su Pagėgių rajono savivaldybe ir Punsko valsčiumi (Lenkija).

Muziejaus erdvės keičiasi

„Tai džiugūs dalykai, kurie mūsų muziejuje vyksta labai retai. Šio projekto metu mes įrengiame keturias naujas ir interaktyvias multimedijos ekspozicijas, kurios bus išdėstytos trijose salėse, – pasakoja Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis. – Pirmoji ekspozicija „Czeslawas Miloszas – Kėdainių krašte gimęs genijus“ pasakoja apie turbūt patį garsiausią pasaulyje Kėdainių krašto gyventoją, kuris savo tapatybe tarsi jungia Lietuvą ir Lenkiją. Todėl natūralu, kad muziejuje atsiras ši nedidelė ekspozicija, pristatanti šį genialų poetą, rašytoją, Nobelio premijos laureatą ir bandanti sudominti muziejaus lankytoją, paskatinti jį pasidomėti plačiau, nuvykti į jo gimtuosius Šetenius.“

Apie istoriją – moderniai

Baigiama įrengti antroji ekspozicija „Kėdainių ryšiai su pasauliu“, kurios ašis – interaktyvus žemėlapis-stendas, kuriame lankytojai galės įvairiais pjūviai pamatyti, kokiais ryšiais ir su kuo Kėdainiai buvo susiję XVII–XVIII a., Abiejų Tautų Respublikos laikais. Ekspozicijoje įdomiai pateikiami to laikotarpio eksponatai, pavyzdžiui, monetos, supažindinama su vytinių – prekybinių laivų – ypatumais, tačiau dėmesys skiriamas ne tik prekybiniams ryšiams. „Mūsų miestas buvo susaistytas įvairiais ryšiais – administraciniais, konfesiniais, švietimo, prekybiniais ir kitokiais – tiek su artimiausia aplinka (Josvainiais, Šėta, Raseiniais, Ukmerge, Vilniumi, Kaunu), tiek su tolimesne – Ryga, Karaliaučiumi, Dancigu, Londonu, Nyderlandų miestais. Judėjo prekės, knygos, studentai, kunigai, administracijų pareigūnai. Kaip ir su kuo Kėdainiai buvo susiję, bus galima pamatyti šioje interaktyvioje ekspozicijoje“, – pasakojo R. Žirgulis.

Papildytas maketas

Trečioji ekspozicija vadinasi „Kėdainiai – daugiatautis Abiejų Tautų Respublikos miestas“. Šios ekspozicijos pagrindas bus prieš porą metų muziejaus sukurtas interaktyvus maketas „Kėdainių aukso amžius XVII a. miesto gyventojų pasakojimuose“. Apie pagrindinius mieste buvusius objektus pasakoja septyni personažai – to laikotarpio Kėdainių gyventojai. Dabar ne tik galėsime girdėti, ką pasakoja šie personažai, bet ir matysime juos konkrečioje vietoje, o aplinka atkurta naudojant šiuolaikinius informacinių technologijų sprendimus – kompiuterinę 3D animaciją.

Ne vien Radvilų miestas

Ketvirtoji ekspozicija pasakos apie Kėdainių miesto savininkus. „Pradžioje norėjome ekspoziciją pavadinti „Kėdainių miesto savininkai Radvilos“, tačiau, kadangi šias ekspozicijas rengiame bendradarbiaudami su geriausiais Radvilų ir Kėdainių istorijos tyrinėtojais profesoriais Deimantu Karveliu ir Aivu bei Raimonda Ragauskais, supratome, kad tai būtų netikslu, – sakė muziejaus direktorius. – Nes Kėdainius nuo XV a. vid. iki XIX a. pr. valdė ir Kiškos, Sulzbachai, Sapiegos, Ostrogiškiai. Tad šioje ekspozicijoje bus pristatytas kiekvienas žmogus, kuris buvo formaliu arba nominaliu Kėdainių savininku.“

Reikėjo šiuolaikinės ekspozicijos

Įgyvendinti naujų Kėdainių krašto muziejaus ekspozicijų viziją pasitelkti specialistai. Interaktyvią multimedijinę dalį kuria UAB „MultimediaMark“, bendrą ekspozicijų apipavidalinimą atlieka UAB „Ekspozicijų sistemos“, o jas suprojektavo šioje srityje besispecializuojanti dizainerė Skirmantė Vaitkevičiūtė. Projekto vadovas Vilius Lunevičius neslepia susižavėjimo turtinga Kėdainių praeitimi ir sako, kad mūsų miestui šiuolaikinės ekspozicijos seniai reikėjo:

„Ta istorija tokia plati, kad čia taip paprastai ji netelpa, ją būtų galima tris – keturis kartus didesniame plote išeksponuoti. Mūsų uždavinys buvo būtent atskleisti lobius, kurie yra Kėdainiuose, ir padaryti tai šiuolaikiniu būdu. Šiuolaikinis būdas – tai estetinių, interaktyvių priemonių derinimas kartu išlaikant muziejaus stiprybę, tai yra, pasakojimą per eksponatus. Šiam laikmečiui būdingos netikros naujienos, kurios sklinda socialiniuose tinkluose ir kurioms pagrįsti dažnai neprašoma jokių įrodymų. Muziejus šiame kontekste yra savotiška sala tikrų dalykų, nesuklastotos istorijos.“

Pritrauks lankytojus

Pasak V. Lunevičiaus, tam, kad ekspozicija būtų pagauli, sudomintų žmones, reikia atskleisti tų eksponatų kontekstą. Kitaip sakant, muziejuje saugomas eksponatas pats kaip daiktas nebus lankytojui įdomus, jei nebus atskleista jo mikroistorija. „Kiekvienas šeimoje turime kokią nors relikviją, kuri brangi ne dėl jos materialinės vertės, bet dėl to, kad ji turi savo istoriją. Muziejuje eksponatai turi istorijas apie platesnį ratą – apie miestą, bendruomenę, kažkokius įvykius. Tai dabar ir darome, montuodami eksponatus, panaudodami inovatyvius informacinių technologijų ir daugialypės terpės sprendimus“, – pasakojo V. Lunevičius.

Šie šiuolaikiški sprendimai, pritaikant muziejus ir jų ekspozicijas įvairių amžiaus ir socialinių grupių turistų poreikiams, skirti platesnei lankytojų auditorijai pritraukti.

Po karantino

Apžiūrėti ir įvertinti naujų ekspozicijų muziejus lankytojus pakvies iš karto po karantino. O tuo tarpu visus, kurie domisi šiuo projektu ir naujų ekspozicijų koncepcija, Kėdainių krašto muziejus kviečia pasižiūrėti nuotolinės konferencijos įrašą – https://bit.ly/2WJ1iTH

Projektas „Lietuvos-Lenkijos istorija iš trijų miestų perspektyvos“ finansuojamas ES Europos regioninės plėtros fondo lėšomis. Ekspozicijų įrengimui skirta virš 100 tūkst. eurų.

Kuo susiję trys miestai?

Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis tikisi, kad įgyvendintas projektas padės trims miestams, o taip pat ir visam Lietuvos-Lenkijos regionui geriau saugoti ir vystyti kultūros paveldą, kurti naujas turistams įdomias vietas, išsaugoti gyvą istorijos bendrumą. Tuo tikslu vykdomos ir kitos veiklos: bendri kultūriniai renginiai, mokymai.

Punskas, Pagėgiai ir Kėdainiai yra artimai susiję istoriniais, kultūriniais ir ekonominiais saitais. Kėdainius valdę kunigaikščiai Radvilos, turėjo valdų ir Palenkėje, kur įsikūręs Punskas. Pagėgiai priklausė Rytų Prūsijai, ekonominiais ir konfesiniais ryšiais bei knygnešyste stipriai veikusiai Kėdainius ir Punską. Šie stiprūs istoriniai ryšiai tarp miestų yra mažai žinomi ir menkai atskleisti muziejų ekspozicijose ir jų kultūrinėje veikloje. Dėl savo periferiškumo nepakankamai finansuojamas ir vystomas minėtų miestų kultūrinis paveldas, per menkai bendradarbiaujama tarp kultūros ir mokslo įstaigų abipus sienos, nevyksta bendri kultūriniai renginiai.

Tad pagrindinis šio projekto tikslas yra padidinti Punsko, Pagėgių ir Kėdainių savivaldybių ir kultūrinių institucijų bendradarbiavimą abipus sienos, skatinant bendro kultūros paveldo puoselėjimą, vystymą ir domėjimąsi juo, siekiant pritraukti daugiau turistų iš Lietuvos ir Lenkijos, o taip pat išsaugoti kultūros paveldą ateities kartoms.

#EuropeanUnion #EuropeanRegionalDevelopmentFund #LithuaniaPoland #kedainiukrastomuziejus #kedainiairegionalmuseum #Interreg  #LietuvaPolska #EU

Knygos ,,Kėdainių krašto tautosaka: kraštotyros užrašai“ sudarytoja Regina Lukminienė, keliaudama iš kaimo į kaimą, iš gryčios į gryčią, nuo žmogaus prie žmogaus, daugiau kaip dvidešimt metų užrašinėjo Kėdainių krašto žodinį paveldą. Pateikėjų prisiminimai, gyvenimo būdas, istorijos, eiliniai ir stebukliniai nutikimai ir daugybė kitokių sakytinių gėrybių nugula į klausėjo etnografinius aprašus, virtusių pasakojamąja dokumentika.

Pagrindinė siužetinė knygos linija – praėjusio amžiaus pirmosios pusės (tarpukario) Kėdainių krašto žmogaus iš kartos į kartą perduodama gyvenimiška patirtis. Archajiškos atminties nuotrupos, iškalbios prisiminimų miniatiūros ir net ilgos asmeninės pateikėjų vaikystės ir jaunystės istorijos įdomios ir siurbte įsiurbia į praėjusio laiko realijas. Tai ir gyvenamosios aplinkos objektai, praktinis ir dvasinis santykis su jais, senieji šeimos, darbo, švenčių papročiai, seniai užmiršti ritualai, tautosaka, liaudies medicina, tikėjimai. Palyginti nesenuose prisiminimuose atrasite ne tik krikščioniškosios, bet ir senovinės baltiškosios pasaulėžiūros tradicijos liekanų, retų smulkiosios tautosakos kūrinėlių, pasakojimuose kaip perlų pribarstyta „senažodžių“. Vieni pasakojimai labiau nuspalvinti tarmiškumu, kiti – mažiau, o kai kurie net užrašyti bendrine kalba. Tai etnografinė Kėdainių krašto tarpukario buities ir būties išklotinė.

Ši kraštotyrinė medžiaga supažindins su Kėdainių krašto nematerialiuoju paveldu, jo tapatumo ženklais, taps tolesnių etninės kultūros tyrimų šaltiniu ir amžiams nuguls į sakytinės tradicijos aruodus.

 Pasakotoja Kotryna Pilinkuvienė (merg. Špokaitė), g. 1924 m. Antušavos k., Gudžiūnų vls. (dabar – Gudžiūnų sen.), gyv. Bartkūniškio k.

Pasakojo Benediktas Makčinskas, Karolio,g. 1919 m. Kampų k., Josvainių vls. (dabar – Josvainių sen.)