1991 m. sausio -13 oji

1991 m. sausio 13-osios naktį budėjo visa Lietuva. Ši naktis kiekvieno širdyje pažymėta Gedulu dėl žuvusiųjų ir Viltimi, kad jų gyvybės kaina suteikė mums Laisvę. Užaugo nauja karta, kuri gal ir neatsimena paskutinių Eglės Bučelytės žodžių: “Jie ateina, jie jau čia…” ir užtemusių televizijos ekranų, bet ši karta jau gyvena laisvoje Lietuvoje.

Tą naktį prieš tūkstančius beginklių žmonių buvo pasitelkta kovinės mašinos, šarvuočiai ir tankai, Pskovo desantinė divizija ir specialiojo KGB dalinio “Alfa” kariai. 14 žuvusiųjų, šimtai sužeistųjų, bet didžiulė rimtis ir susikaupimas, vienybė ir savitarpio pagalba, tikėjimas ir viltis neleido palūžti.

 Į  Vilnių ir Sitkūnus  važiavo dešimtys autobusų iš Kėdainių, paprasti žmonės, mokyklų moksleiviai, 27 policininkų būrys. Tegul  apie tragiškus įvykius pasakoja patys liudininkai.

• ATĮ vairuotojas Eugenijus Masiokas tą naktį vežė Kėdainių gyventojus prie Radijo ir televizijos komiteto. Didžiulis LAZ’as buvo užblokuotas kareivių, išdaužytais langais, supjaustytom sėdynėm, suniokotais žmonių krepšiais ten ir  liko stovėti. Vairuotojas sužeistas, jis pasakojo: “kulka lėkė man kažkur į šoną. Sužeidusi jį, matyt, atšoko ir pro petį skrido toliau. Mane nuvežė į Raudonojo kryžiaus klinikinę ligoninę, du kartus operavo. Kareiviai buvo lyg sužvėrėję, važiavo ant žmonių, ant čia pat pastatytų lengvųjų automašinų. Šalia esančių namų langai byrėjo. Žmonės bėgo ir ten juos vijosi kulkos…“
• Tą naktį prie Radijo ir televizijos komiteto buvo ir Valerijus Dupkus, kitas ATĮ vairuotojas. Jis nešiojo sužeistuosius į greitosios pagalbos mašinas. Abu vairuotojai sakė, kad tokių keistų kulkų nėra matę, nes jos lėkė lyg sparnuotos ir galėjo sužeisti keletą žmonių. Tokias kulkas naudoja tik teroristai. Ten žuvo ir Alvydas Kanapinskas.
• Regina Kanapinskienė: ”Buvo šešta valanda ryto, kai kaimynė pranešė. Netikėjau, galvojau, gal tik sužeistas. Įsijungiau radiją, televizorių ir greitai pati išgirdau.” Parėjo Alvydas šeštadienio rytą po naktinės pamainos, dar į sodą važiavo, grįžęs televizorių  žiūrėjo, maždaug valandą nusnūdo, o vakare susiruošė važiuoti. Padraudžiau, sakiau, pailsėk, o jis :”Net keliais autobusais veža, daug bendradarbių važiuoja. Mes gi ten tik budėsim, niekur specialiai nelįsim. Nebijok, nieko man neatsitiks.” Šiltai apsirengė, pasiėmė valgyti, pabučiavo mane ir išėjo…”
• Teklė Koncevičienė, motina, ant laisvės aukuro paaukojusi pačius brangiausius – vyrą, nužudytą Krasnojarsko lageryje, sūnelį Jonuką, mirusį Komijos barakuose ir sūnų Vytautą, mirtinai sužeistą prie Televizijos bokšto: ”O tada per televizorių išgirdom, kad važiuos į Vilnių budėti iš Kėdainių. Ir jis pasišovė. O ką aš? Važiuok, sakau, jeigu reikia. Įdėjau sumuštinį, saldainių įbėriau. Pasą pasiėmė, pinigų turėjo. Rodos, taip storai apsirengęs buvo, o kulka prakirto viską. Vidurius išdraskė…”
• Eglė Kalvaitytė, J. Paukštelio vidurinės mokyklos vienuoliktokė, kuriai sprogstamasis užtaisas stipriai sužeidė koją: ”Pasigirdo šūvių trenksmas, ant mūsų galvų pabiro tinkas ir langų stiklai. Mačiau, kaip kareiviai traukė kažką iš už diržų ir mėtė į žmones. Vienas toks daiktas sprogo netoliese. Pamačiau ugnį, išgirdau trenksmą. Atsipeikėjau, kai klasiokas Žydrius jau buvo nunešęs mane į saugesnę vietą. To kareivio, kuris metė į mane sprogstamąjį užtaisą, veidas buvo toks žiaurus, pykčio perkreiptas, lyg nebe žmogaus veidas būtų…”
• Jurga Šadzevičiūtė :”RTV komitetą užėmė. Pro apšviestus langus matėme viduje šurmuliuojančius kareivius, girdėjome jų šūvius. Nueidama aš dar atsigręžiau ir matau: užsiropštęs prie mūsų trispalvės vėliavos kareivis ją nori nuplėšti. Jam tai nepasiseka iš karto, ir jis, lyg pykčio pagautas, griebia ją ir perplėšia per pusę…”

Sausio 13-osios įvykiai gyvi vaikų piešiniuose, nuotraukose, archyviniuose kadruose, istorijos vadovėliuose, viktorinose, žmonių širdyse.  Atmintis gyva, nes liudija – kiekvienas uždekime atminimo žvakelę ankstų sausio 13 –osios rytą.