APIE AUTORES:

Donata

Kūryboje mėgstu eksperimentuoti naudodama įvairias priemones, technikas bei kurti naujas. Kūrybiniame procese man labai svarbi ugnis. Kiekvieną kartą ji šiek tiek baugina, tačiau tuo pačiu ir intriguoja, sukelia adrenalino pojūtį, proceso metu užgniaužia kvapą. O išgaunamas spalvų spektras ir faktūros kaskart vis žavi dar neatrastomis vizualinėmis raiškos galimybėmis. Įdomu stebėti medžiagų transformacijas: kaip plastiškas minkštas audinys iš močiutės ar tetos spintos įgauna tvirtą, kietą struktūrą. Kūryboje analizuoju savo ir mane supančios realios ir virtualios aplinkos santykį. Šiame informacinių technologijų ir spartaus vystymosi amžiuje vis daugiau ir daugiau dėmesio yra skiriama virtualiam pasauliui ir komunikacijai socialinių tinklų platformose,  kuriose itin stipri vaizdinių kalba. Populiariosios kultūros atstovai įvairiose medijų formose, o ypač socialinių tinklų platformose, turėdami milijonus sekėjų vaizdinių kalba tampa etalonais, formuojančiais masinę visuomenę, ir skatina perteikiamos tobulybės siekimą. Atsiranda noras nebūti savimi, tapti kitu. Kyla vidinis konfliktas tarp to, ką matau, ir to, ką jaučiu viduje. Ar esu tai, kokią mane mato kiti? Turiu būti daugiau, privalau siekti daugiau, tada būsiu laiminga kaip kiti. Tiesiog būk savimi, būk stipri, būk seksuali, būk sportiška, valgyk tai, nevalgyk to, mėgaukis gyvenimu, gyvenk taip, nesielk taip, turėk nuomonę, būk dvasinga, būk laisva, turėk tikslų, siek tikslų, būk unikali. Ar teisingai elgiuosi? Kas aš esu? Kuo aš tikiu? Privalau daryti daugiau, siekti daugiau, būti daugiau, nes, kas esu, nepakanka.

Nargiza

Mano meninė kūryba yra gilus mano vidinio pasaulio tyrimas, sukurtas naudojant kilpinę adatą bei Tufting techniką, kuri leidžia ne tik įsijausti į tekstūros turtingumą, bet ir suteikti mano kūriniams gylį bei fizinį artumą. Kiekvienas darbas – tai savitas atsakymas į mano išgyvenimus, kurie dažnai susipina su jausmu, kad nesu tikra dėl savo talentų, nors jie akivaizdžiai matomi kituose. Kūriniuose naudoju juodą spalvą, kuri tarsi šešėlis, kuris visada šalia – abejonių ir savikritikos manifestacija. Juoda spalva simbolizuoja tuštumą, kurią jaučiu būdama tarp pripažinimo ir savivertės stokos. Kūno ir veido atvaizdavimas yra mano bandymas prisijaukinti save, savo autentišką „aš“. Aš moteris, kuri vis dar ieško vietos tarp to, ką visuomenė sako, kas ji turėtų būti, ir to, kuo ji iš tikrųjų yra. Integruoti veidrodžiai atspindi ne tik mano fizinį atvaizdą, bet ir mano abejonę savimi. Žiūrovas, stovėdamas prieš veidrodį, tampa šios abejonės dalimi – ar tai, ką mes matome, yra tikra? Ar tai, kas mes esame, yra pakankama? Kviečiu pajusti šią dvejonę, kai paties atspindys susilieja su mano patirtimi ir išgyvenimais.