Iki birželio 8 d. Janinos – Monkutės – Marks muziejuje – galerijoje veikia Grafikos paroda „ISTORIJOS“. Lankymas nemokamas.
Parodoje pristatomi aštuoni savarankiški pasakojimai – „ISTORIJOS“. Aštuonis autorius jungia bendros grafikos meno kalbos formos, sąlygotos dėmesiu laiko, erdvės ir kasdienybės detalėms. Visi autoriai yra ne tik menininkai bet ir Vilniaus Dailės Akademijos bendruomenės nariai. Parodos kuratorius Evaldas Mikalauskis.
Evaldas Mikalauskis
„Kai kaime gyveni, vaikštinėji, kad ir tokiu šlykščiu oru, praeini per gamtą, stebi ir vėliau kuri paveiktas gamtos. Mano istorija apie būsenas, truputį apie aplinką, kiek apie instinktus ir dar mažumėlę apie tave, mane, juos ir jas.“
Rolandas Rimkūnas
„Vektorinės grafikos programos ir kompiuteris šiandiena man pakeitė metalo raižinį kaltu. Technologija leido mažus piešinėlius paversti kiliminiu taku, leidžiančiu piešinį ne tik pamatyti bet ir pasivaikščioti per jį. Antra vertus visos technologijos ir technikos viso labo yra tik būdas išreikšti žmogaus patirtį, mąstymą bei jausenas.“
Vaidas Naginionis
„Tyrinėju primityvųjį egocentrizmą ir viso to absudriškumo prigimtį, kaip dabartinę vertybę ir neginčijamą tiesą, kuri vaizdų parazitavimo ir brukimo eroje pati iš savęs yra pateikiama kaip siekemybė, pilnavertiškumo silmboliu. Aš kaip akmuo vidury kelio, laukiu dėmesio kol būsiu pajudintas ir pagarbiai patrauktas į kraštą.“
Katsiaryna Zhukava
RU
„Одна часть тела – внешняя, видимая для зрителя оболочка, вторая (анатомическая) отражает внутреннее, эмоциональное состояние. Пустыня – символ путешествия внутрь себя, поиск смысла и осознание собственной идентичности, одиночества и отчужденности, спокойствия и грамонии.“
ENG
“One part of the body is the external shell visible to the viewer, the second (anatomical) reflects the internal, emotional state. The desert is a symbol of a journey within oneself, the search for meaning and awareness of one’s own identity, loneliness and alienation, peace and harmony.”
Matas Dūda
„Ši istorija gimė gal prieš 20 metų geležiniame garaže, kurio nebėra. Ten „gerai“ atsirasdavo atspaudų klišės, nes jos susiraižydavo pačios. Šios klišės tapo mano gyvenimo kasdienybės liudytojai, atsitiktinumų ir apmastymų darbalaukiai.“
Augustas Bidlauskas
„Mano paties pasakojimuose kamufliažas virto pranašu, krentantis svarstis – sviediniu, o gaivališkas pavasaris tapo gyvenimo ir mirties vaizdiniu. Tačiau forma liko ta pati – įsirėžusi tatuiruotė, kurią po žaliais marškiniais slepia europos karvedys.“
Kęstutis Vasiliūnas
„Tai ikonografijos alegorijos, verčiančios atsigrįžti į tai, kas vyksta aplinkui, ką turėtumėme matyti, bet nuo ko baimingai nusigręžiame, bijodami savo laikinumo, bijodami savo arba savos „civilizacijos“ gęstančių blėnių, mirties, bijodami karo, kulkos ir išdavystės.“
Roberta Vaigeltaitė-Vasiliūnienė
„…Neįmanoma nesižavėti vaiko “rašto” gyvybingumu – tuo tikruoju ritmu, sklidinu įvairiausių atspalvių ir tempų, pilnu pauzių ir pasikartojimų. Tai tarsi lietus – kartais silpnas, ramiai krapnojantis ir staiga užgriūnantis lyg vientisa liūtis…
Prieš mūsų akis blyksteli mažylio gyvybingumas, kvėpavimas, išvystame jį bėgantį, šokinėjantį, spurdantį. Visos tos susiraizgiusios linijos, taškai, dėmės, spiralės rodo, kad vaikas į gyvenimą žemėje įžengia turėdamas tokį erdvės pojūtį, kokio mes suaugusieji seniai nepamename. Perkeldama vaiko piešinius – braižinius į savo estampus, aš bandau pajusti tą ritmą, pulsuojančią erdvę, kuri pasiekia mūsų jutimus tarsi būgno dundėjimas, jungiantis mus su praeities ir ateities taškais.“