header-img
Sitemap
Version for the disabled
Kunigaikščių Radvilų kriptos dėlionė: visus taškus ant „i“ sudės Kanados genetikai

Radvilų miestu neretai vadinami Kėdainiai siekia išsaugoti vienos įtakingiausių ir turtingiausių LDK didikų giminių protestantiškąjį paveldą. Šiuo metu didžiausią intrigą mokslininkams ir istorikams kelia klausimas – kiek iš tiesų kunigaikščių Radvilų giminės atstovų palaikų ilsisi Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios kriptoje?

Išskirtinė protestantų kapavietė

Atsakymo ieškoma vykdant Kėdainių krašto muziejaus projektą „Kunigaikščių Radvilų paveldo Kėdainiuose ir Nesvyžiuje išsaugojimas bei pritaikymas turizmo reikmėms“, finansuojamą iš Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos bendradarbiavimo abipus sienos programos. Projekto partneris – nacionalinis istorijos ir kultūros muziejus-draustinis „Nesvyžius“ (Baltarusija).  

Pasak Kėdainių krašto muziejaus direktoriaus Rimanto Žirgulio, šio projekto metu atlikti ir atliekami darbai – kunigaikščių Radvilų kriptos ir sarkofagų restauravimas 2020 m., istoriniai, archeologiniai ir antropologiniai tyrimai, modernios ekspozicijos įrengimas bažnyčioje – bando sugrąžinti simbolinę skolą šiai bažnyčiai ir šiai didikų giminei.

Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia (baigta statyti 1652 m.) yra viena seniausių ir didžiausių protestantiškų bažnyčių buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje. Šių maldos namų statytojų ir miesto savininkų didikų Radvilų šeimos kriptoje, esančioje bažnyčios rūsyje, saugomi 6 unikalūs XVII a. nacionalinės reikšmės dailės ir istorijos paminklai – kunigaikščių Kristupo Perkūno (1547–1603), Jonušo (1612–1655), Mikalojaus (1610–1611), Jurgio (1616–1617), Stepono (1624–1624) ir Elžbietos (1622–1626) Radvilų sarkofagai.

Galvosūkis istorikams ir mokslininkams

„Tačiau istoriniai tyrimai ir dokumentai rodo, kad Kėdainiuose tikrai buvo palaidoti Jonušo Radvilos ir visų vaikučių tėvai – Kristupas II Radvila ir Ona Kiškaitė Radvilienė, kaip ir jų dukra, Jonušo, Mikalojaus, Jurgio, Elžbietos ir Stepono Radvilų sesuo, Kotryna Radvilaitė Hlebavičienė (1614– 1674). Taigi bažnyčioje buvo palaidoti iš viso devyni Radvilų giminės atstovai, – reziumuoja Kėdainių krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis. – Tačiau sarkofagai yra šeši, palaikus mes turime tik Jonušo ir Stepono, ir labai didelis klausimas, ar turime Kristupo Radvilos Perkūno palaikus, nes jo sarkofage rasti keturių žmonių palaikai. Mes tą situaciją žinojome, kaip ir tai, kad nėra dar trijų vaikučių – Jurgio, Mikalojaus ir Elžbietos – palaikų. Taigi tai didelis galvosūkis.“ 

Tyrė Vilniaus universitete

Šį galvosūkį narplioja Vilniaus universiteto Istorijos ir Medicinos fakultetų mokslininkų komanda, kurios atliekamų tyrimų pirmuosius rezultatus nuotolinio seminaro „Naujausi kunigaikščių Radvilų paveldo ir Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios tyrimų rezultatai“ metu pristatė VU Istorijos fakulteto asistentė, dr. Justina Kozakaitė.

Mokslininkai tyrimus pradėjo 2019 m. liepos mėnesį, kuomet buvo atverti šeši sarkofagai, esantys Radvilų mauzoliejuje. Deja, kaip jau minėta, palaikus mokslininkai rado tik trijuose sarkofaguose. Antrajame tyrimų etape iš antrosios kriptos buvo surinkti, sutvarkyti, ištirti bei aprašyti senųjų Kėdainių miesto gyventojų palaikai, kurie šiuo metu laukia perlaidojimo.

Kokie mokslininkų laukė klausimai? Pirmiausia, kurie palaikai priklauso Kristupui Radvilai Perkūnui (1547–1603)? Ar iš tiesų sarkofaguose Nr. 2 ir Nr. 3 ilsisi, kaip tikėtina, Jonušo Radvilos (1612 – 1655) ir Stepono Radvilos (1624) palaikai? Trečiasis mokslininkus dominęs klausimas – palaikų būklė. „Mes žinome, kad 1986 m. tie patys palaikai buvo atsidūrę Medicinos fakulteto patalpose, tad buvo svarbu, ar nuo to laiko atsirado pokyčių. Tai svarbu siekiant išsaugoti paveldą ateities kartoms, ateities archeologiniams tyrimams, nes metodikos kasmet tobulėja“, – Kėdainių krašto muziejaus ir VU Istorijos fakulteto surengtame nuotoliniame seminare sakė dr. J. Kozakaitė.

Artėja prie patvirtinimo

Mokslininkai iš viso ištyrė 31 individo kūnus. „Visų pirma, atgabenus iš kriptos, juos reikėjo išdžiovinti, nes buvo susikaupusi perteklinė drėgmė, palaikai buvo labai trapūs. Po to atlikti kompiuterinės tomografijos tyrimai, po jų – rutininiai tyrimai Medicinos fakultete: kūnų matavimai, patologinių pakitimų fiksavimai, lyties ir amžiaus nustatymas. Esant būtinybei, palaikai po tyrimų buvo dezinfekuojami. Pats svarbiausias momentas – kaulų ir minkštųjų audinių mėginių paėmimas, siekiant atlikti genetinius tyrimus, nustatant tiek šeimyninius ryšius, tiek patogenus (kokiomis ligomis sirgo), mitybą ir taip toliau“, – pasakojo dr. J. Kozakaitė.

Universiteto mokslininkai linkę pritarti, kad Jonušo Radvilos sarkofage esantys palaikai priklauso būtent šiam didikui, tačiau tai dar turi patvirtinti genetiniai tyrimai. „Atidengus sarkofagą, rasti puikiai išsilaikę palaikai – jie išsiskyrė iš bendro konteksto. Pažeidimai buvo minimalūs. Taip, palaikai priklausė suaugusiam vidutinio amžiaus vyrui ir svarbu akcentuoti, kad apžiūros metu pilvo srityje pastebėtas arkos formos susiūtas pjūvis. Tai yra balzamavimo atvejis – kol kas vienintelis, kurį aptikome iš tirto 31 asmens. Įdomu, kad kūno vidus buvo prikimštas tarsi pakulų. Paėmėme nedidelį mėginį, kad sužinotume daugiau apie naudotas balzamavimo priemones. Tad kol kas neatmetama palaikų priklausomybė Jonušui Radvilai <…>“, – sakė mokslininkė.

Viltis – genetika

Antrieji palaikai iš sarkofago Nr. 3 priklausė vyriškos lyties asmeniui, kompiuterinė tomografija atskleidė, kad jie priklauso naujagimiui iki vienerių metų amžiaus Tai, kaip įtariama, yra Steponas Radvila. Šios asmenybės moksliniams tyrimams ypač svarbios siekiant nustatyti, kur yra Kristupo Radvilos Perkūno palaikai. Atvėrus jo sarkofagą rasti kelių asmenų palaikai, kuriuos ištyrę mokslininkai nustatė, jog nei vieni neatitinka duomenų apie šį didiką.

„Todėl suformulavome kertinius uždavinius (Kristupo Radvilos identifikacija, Jonušo ir Stepono Radvilų tapatybės patvirtinimas) ir surinkome turimus duomenis apie Radvilų giminystės ryšius. Visą šią informaciją kartu su nedideliais kaulų mėginiais išsiuntėme genetikams į Kanadą, MacMasterio universitetą. Jei pasitvirtins dviejų Radvilų giminystės ryšys – Jonušas ir Steponas yra broliai – tai taptų labai tvirtu atskaitos tašku genetikams ieškant Kristupo Radvilos, pastarasis yra jų senelis. Visų vyriškos lyties atstovų kaulų mėginius išsiuntėme į Kanadą, kad genetikai pabandytų tarp jų visų surasti Kristupą Radvilą Perkūną“, – aiškino dr. J. Kozakaitė.

Kas nustebino mokslininkus

Palaikų būklę mokslininkė įvertino kaip prastėjančią – lyginant su 1986 metais, liko tik pusė mumijų, kūnai tiesiog nyksta. Šį procesą pristabdyti galėtų pasikeitusios sąlygos kriptose, pritaikytos jų saugojimui.

Tirdami Evangelikų reformatų bažnyčios kriptoje palaidotų miestiečių palaikus, mokslininkai sako ypatingų ligų ir patologijų nenustatę. Vyresnio amžiaus asmenims teko konstatuoti su amžiumi susijusius degeneracinius pakitimus: osteoartrito atvejus, uždegiminius procesus. Nustatyti du lietuviškoje medžiagoje labai reti atvejai – podagros ir aortos aneurizmo.

„Labai noriu pasidžiaugti atliktu dideliu darbu tvarkant suardytus palaikus. <…> Šiuo atveju pavyko išgelbėti kelių asmenų, daugiausia vaikų, palaikus. Būtent tokio pobūdžio atradimai labai pasitarnauja iliustruojant vaikų padėtį Kėdainiuose. Darbo metu su kolege labai nustebome: pasakysiu drąsiai – lietuviškoje antropologinėje medžiagoje dar neteko matyti tiek skorbuto ir rachito atvejų. Žinoma, tiriamą medžiagą dar reikia pabaigti apdoroti, bet pirmieji rezultatai rodo išskirtinius ir unikalius atvejus. Laukia ilgas pokalbis su istorikais, kodėl taip atsitiko, kodėl Kėdainiuose turime tokį išskirtinį su mitybinėmis vaikų ligų problemomis susijusį atvejų skaičių“, – kalbėjo mokslininkė.

Gavę genetinių tyrimų rezultatus, Vilnius universiteto mokslininkai ketina užsiimti kėdainiečių mitybos rekonstrukcija, daugiau sužinoti apie kamavusias ligas, taip pat apie balzamavimo tradicijas. „Patirtis rodo, kad sujungus mokslininkų pajėgas [tyrimai] dar gali pateikti staigmenų“, – pastebėjo dr. J. Kozakaitė.

Dėlionė – iš buvusios didybės likučių

Kėdainių krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis apgailestaudamas konstatuoja, jog tyrinėjimus apsunkina sovietmečiu vykę vandalizmo aktai, kurių metu prarasta daug istorinės medžiagos. „Barbarizmas, nesiskaitymas, nesaugojimas paveldo ir mirusiųjų ramybės drumstimas, kuris vyko Evangelikų reformatų bažnyčioje, kada ten buvo ir grūdų sandėlis, ir vaikų sporto mokykla… O ypač 1985–86 metais, kai bažnyčia buvo uždaryta remontui iš sporto salės į koncertų salę. Mumijos buvo mėtomos gatvėje, keliamos į traktoriaus kabiną. Laimei, pačių Radvilų galbūt tai nepalietė. Kita vertus, kiti Radvilos galbūt yra dingę kažkada anksčiau, reikia turėti omenyje, kad nuo XVII a. buvo ir sukilimai, ir okupacijos, du Pasauliniai karai. Reikia turėti omenyje, kad tai evangelikų reformatų bažnyčia – konfesijos, kurios atstovų tarpukario Lietuvoje buvo čia, Kėdainiuose, labai mažai, o po Antrojo pasaulinio karo praktiškai neliko. Bažnyčia buvo nacionalizuota, nebuvo nei kam ja rūpintis, nei ginti, nei pakovoti. Tai sudėtinga situacija… Mėginame surinkti buvusios didybės likučius“, – kalbėjo muziejaus direktorius.

Perlaidojimai – dėl saugumo

Lietuvos istorijos instituto profesorė Raimonda Ragauskienė taip pat atkreipė dėmesį, jog ne visais atvejais „kalta“ vėlesnė istorija ir ne vien sovietmečio vandalizmas. „<…> labai svarbu nepamiršti, kad Kėdainių Radvilų kapavietė yra protestantiško palaidojimo atvejis, kitoniška nuo žinomų mauzoliejų. Nerasime čia antkapinių paminklų. Akcentavus, kad tai kitoniškas mauzoliejus nuo žinomų, tai taptų raktu suprasti, kodėl su Kėdainiais kyla tiek daug mįslių. Kokių? Dauguma perlaidojimų yra antrinis palaidojimas, mes nežinome, kada tiksliai perlaidota dalis palaikų, nežinomas tikslus palaidotų asmenų skaičius, neaišku netgi dėl sarkofaguose esančių palaikų tapatybės. Visgi ne visais atvejais „kalta“ vėlesnė istorija, turiu galvoje pirmiausia sovietmečio vandalizmus. Vargai dėl palaidojimų Radviloms kilo jau jų gyvenamuoju laikotarpiu“, – sakė Radvilų tyrinėtoja.

Su protestantišku Kėdainių Radvilų mauzoliejumi susijęs Biržų ir Dubingių šakos Radvilų palaidojimų vietos nestabilumas. „Vieta kilnota ne tiek dėl norų, bet negalėjimo net savo valdose užtikrinti palaikų saugumą, ypač įsigalėjus kontrreformacijai. Katalikai iš atgautų bažnyčių evangelikų palaikus tiesiog išmesdavo. Taip pat prisidėjo ir tvano negandos. Neatsitiktinai Boguslavas Radvila ir Kotryna Radvilaitė Hlebavičienė perkėlė šeimos atstovų palaikus iš savo nuosavos Vyžuonų valdos, kur apie 1656 metus bažnyčia atiteko katalikams, į Kėdainius, kuriuose atrodė saugu. Palaikų perkėlimas vyko visiškai slaptai, dėl to tikslaus perkėlimo laiko nežinome“, – pasakojo prof. R. Ragauskienė.

Mokytoją palaidojo šalia mokinio

Skyrėsi ir protestantų supratimas apie mirusiųjų atminimo įamžinimą. „Mirusieji nebuvo įamžinami antkapiniuose paminkluose, kaip bebūtų keista. Tik Boguslavas Radvila pirmasis fundavo tokį antkapinį paminklą savo žmonai. Tuo tarpu katalikai tai darė plačiu mastu. Protestantai Radvilos [mirusiųjų atminimą įamžino] per sarkofaguose įrengtus įrašus, ne bažnyčiose. Gal dėl to labai sunku atsakyti, kiek jų tiksliai palaidota Biržuose ir Kėdainiuose“, – svarstė profesorė.

Prof. R. Ragauskienė taip pat pasidalijo naujausiais savo tyrinėjimų rezultatais. „<…> gana netikėtai atrodo mano rasta žinutė apie dar vieną, kiek man žinoma, vienintelį „neradvilišką“ palaidojimą greta pačių Radvilų Kėdainių mauzoliejuje. Tai yra, greta Jonušo II Radvilos buvo palaidotas jo mokytojas, kunigas Adomas Reinholdas. <…> Gražus ir simboliškas gestas“, – įvertino istorikė.

Pasak jos, kėdainietiškoje istorijoje bene labiausiai neaiškus Kristupo II Radvilos dukters, ištekėjusios už kataliko Vilniaus vaivados Jurgio Karolio Hlebavičiaus, tačiau išlikusios uolia evangelike, Kotrynos Radvilaitės atvejis. Tačiau pavyko pasistūmėti ir šiuo klausimu, nes 1691 m. kunigo Danieliaus Mikolajevskio rašytas laiškas rodo, kad jos palaikai buvo atgabenti į Kėdainius. „Taigi dabar galime drąsiai sakyti, kad Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje, Radvilų kriptoje, 1666–69 m., iki 1691 m. buvo palaidota iš viso dešimt asmenų – devyni Radvilos ir kunigas Reinholdas“, – teigė prof. R. Ragauskienė.

#LatviaLithuaniaBelarus #lvltby #EUinmyRegion #niasvyzhby #niasvyzhmuseum #kedainiairegionalmuseum #kedainiukrastomuziejus #project #kunigaiksciai #dukes