header-img
Sitemap
Version for the disabled
Juozą Šarauską (1894 – 1941) prisimenant

Šiemet minime 1919 m. Kėdainių kautynių 105- ąsias ir Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio, Nepriklausomybės kovų dalyvio, pirmojo Kėdainių srities komendanto, pulkininko JUOZO ŠARAUSKO gimimo metines.

Vasario mėnesį kviečiame į minėjimo renginius Kėdainiuose  – MINĖJIMO RENGINIŲ PROGRAMA

Apie Juozą Šarauską pasakoja Kėdainių krašto muziejaus muziejininkas, istorikas Vaidas Banys:

Juozą Šarauską (1894 – 1941) prisimenant

1894 m. sausio 20 d., Antano ir Viktorijos Šarauskų šeimoje gimė antrasis sūnus Juozukas. Netoli Skėmių buvusiame Komariškių viensėdyje Juozas augo dešimties vaikų šeimoje. Gabus vaikas baigė Šiaulių gimnaziją, Kijeve pradėjo matininkų ir hidrotechnikos mokslų studijas, kur jį (simboliška…) aptiko I – asis pasaulinis karas. Pašauktas į Rusijos kariuomenę, dvidešimtmetis jaunuolis pradėjo kario kelią, iš kurio nepasuko iki pat savo mirties. Net ir kariaujant lietuviams visiškai svetimą karą, likimas vedžiojo J. Šarauską po lietuviškas žemes Vilniaus, Gardino, Suvalkų apylinkėse. Kautynėse prie Punios buvo sužeistas, pasveikęs baigė jaunesniųjų karininkų mokslus.

1917 m. paskirtas tarnauti į Voronežą, kuris tuo metu buvo ne tik lietuvių švietimo ir kultūros, bet ir politiniu centru. Šiame mieste prasidėjo lietuvių (kol kas dar be valstybės…) kariuomenės kūrimas, į kurį įsijungė ir J. Šarauskas. Tarnaudamas Atskirajame lietuvių batalione Vitebske kuopos vado padėjėju, sulaukė Rusijos kariuomenės ir valstybės žlugimo.

1918 m. rudenį grįžęs į Lietuvą, gruodžio 28 d. įstojo į Lietuvos kariuomenę. Jau po 3 dienų kariuomenės štabas jam įsako atlikti to meto situacijoje beveik neįmanomą misiją – Kėdainiuose suformuoti srities apsaugos būrį ir apginti miestą nuo nenumaldomai artėjančio priešo. Priešas buvo daugiau nei grėsmingas – ant rusų imperijos griuvėsių susikūrusios naujos valstybės Sovietų Rusijos kariuomenė. J. Šarauskui atvykus į Kėdainius, rusai jau buvo dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Po savaitės bolševikai pasiekė Vilnių, sausio viduryje užėmė Šėtą, iš kurios Kėdainių gynėjams nusiuntė ultimatumą pasiduoti. Kėdainių įgulą tuo metu sudarė apie 50 miesto komendanto J. Šarausko vadovaujamo Kėdainių būrio, ir apie 90 iš rusų užimto Panevėžio pasitraukusio karininko Juozo Variakojo būrio savanorių.

Mieste prasidėjo mėnesį laiko trukusi įtampa, laukiant priešo puolimo. Atomazga atėjo vasario 8 d. rytmetį. Karininko J. Šarausko svarbiausios gyvenimo kautynės tapo ir vienomis reikšmingiausių ir XX a. Lietuvos karybos istorijoje. Prasidėjus Rusijos dalinių puolimui, komendantas beveik visas savo pajėgas išvedė į kautynių lauką. Užėmę pozicijas priemiesčiuose nuo Vilainių iki Eigulių, jie sugebėjo atlaikyti iki pat vakaro besitęsusias dešimteriopai gausesnio ir nepalyginamai geriau ginkluoto priešo atakas.

Kėdainių miesto ir apskrities komendantas kapitonas Juozas Šarauskas (1894-1941). Iš Kėdainių krašto muziejaus fondų. Henriko Grinevičiaus kolekcija.

Užrašas kitoje pusėje:„LIUDYMAS N. 12Šiuomi liudiju, kad atvaizdintas antroje šios atvirutės pusėje Kapitonas ŠARAUSKAS tikrai yra Kėdainių miesto ir apskrities komendantas. Liudymas turi galios ligi š. m. Gegužės 1d.L. e. p. Generalio Štabo Viršininko, Generalas – Leitenantas /parašas/ 1920 m. vasaris“

Nuotraukos šaltinis

1927 m. Lietuvos Prezidento Antano Smetonos viešnagė Šarauskų sodyboje Komariškių kaime .

(iš kairės: pradžios mokyklos vedėjas V.Kulpavičius, K.Šarauskas, karininkas Glovackis, už jo – Baisogalos dvarininkas V. Komaras, priekyje – V.Šarauskienė, M.Šarauskienė, V.Šarauskaitė, P. Šarauskas, LR Prezidentas A. Smetona, S. Šarauskienė, senelis A. Šarauskas, generolas S. Žukauskas, A. Šarauskas (4 m. amžiaus), kariškiai iš palydos, valsčiaus viršaitis M. Bložė, J. Šarauskas)

Išstūmus Rusijos kariuomenę iš Lietuvos, J. Šarauskas dalyvavo kovose su bermontininkais. 1922 m., baigęs pirmąją Aukštųjų karininkų kursų laidą, perkeltas į Kariuomenės Generalinio štabo Operacijų skyrių. Tačiau „kabinetiniu generolu“ netapo. 1923 m. jis ne tik planavo, tačiau ir pats su ginklu rankose dalyvavo Klaipėdos sukilime. Jame žuvo vienas iš pirmųjų atėjusių į J. Šarausko Kėdainių savanorių būrį Flioras Lukšys. Jis kartu su dar dviem sukilime kritusiais savanoriais palaidoti Kėdainių karių kapuose. Spėjama, Kėdainiuose yra ir sukilėlių pajėgų vado Jono Polovinsko garbei skirta gatvė. Tačiau, kaip ir visa sukilimo operacija ir sukilėlių vardai, taip ir gatvės vardas užšifruotas slapyvardžiu – Budrio. Budrio štabe buvęs J. Šarauskas turėjo Juozapaičio slapyvardį…

Klaipėdos krašto savanorių armijos vadovybės nariai su J. Budriu. Juozas Šarauskas kairėje, apsijuosęs šaliku. Nuotrauka: Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus.

Nuo 1924 m., jau gavęs majoro laipsnį, J. Šarauskas aktyviai įsijungia į patriotinių organizacijų veiklą. Giedriaus Globio teigimu, būtent jis buvo skautų suvalstybinimo „architektas“. Nuo 1930 iki 1940 metų J. Šarauskas buvo vyriausiuoju Lietuvos skautų sąjungos skautininku, apdovanotas aukščiausiais skautiškais žymenimis. 1933 m. organizavo pasaulio skautų įkūrėjo  gen. Roberto Baden-Povelio vizitą Lietuvoje, 1938 m. – Tautinę skautų stovyklą, kurioje dalyvavo apie 2000 skautų.

Vadovai Lietuvos skautų sąskrydyje Žolinės dieną. Juozas Šarauskas viduryje.Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotrauka

Įstojęs į Šaulių Sąjungą, J. Šarauskas 1926 m. surengė pirmuosius šaulių karinius mokymus. 1928 m. išrinktas į Šaulių sąjungos Centro valdybą, kurioje išbuvo iki sovietų okupacijos. Už aktyvią veiklą šioje organizacijoje apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu.

Tarpukario Lietuvoje būtų sunku atrasti kokią nors su kariška veikla susijusią sritį, kurioje nebūtų J. Šarausko indėlio. Karininkas darbavosi kariuomenės štabo Topografijos skyriuje, buvo geodezininku ir ypatingų reikalų karininku Susisiekimo skyriuje, buvo paskirtas į Karo mokslų valdybą.

Šarauskas paliko pėdsaką net karybos istorijos srityje. Eidamas Vyriausiojo štabo  Spaudos ir švietimo skyriaus viršininko pareigas, nuo 1935 m. paskirtas ir Karo istorijos kolegijos nariu. Kurį laiką jis dirbo Karo muziejuje konservatoriumi, išrinktas muziejaus bokšto Laisvės varpams krikšto komisijos pirmininku. Prasidėjus sovietinei okupacijai paskirtas vienu paskutiniųjų Karo muziejaus viršininku. Juozo pastangomis buvo surinkta  daug eksponatų, susijusių su Lietuvos kariuomene ir kovomis už nepriklausomybę. Jis skatino skubėti užrašyti ir tų kovų dalyvių prisiminimus.

Sovietams naikinant Lietuvos kariuomenę, 1940 m. pabaigoje J. Šarauskas iš jos atleistas. 1941 m. balandžio mėn. suimtas, kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, su kitais kaliniais iš mirtininkų kamerų išvežtas į Minską ir pėsčiomis atvarytas į Červenės kalėjimą. Naktį iš birželio 26 į 27 d., kartu su grupe kitų mirčiai pasmerktų lietuvių kalinių, tarp kurių buvo pulkininkas Balys Giedraitis, majoras Vladislavas Opulskis, majoras Jonas Špokevičius ir daugelis kitų lietuvių veikėjų, J. Šarauskas buvo iš kalėjimo išvestas ir sušaudytas Červenės pakraštyje.

Juozas Šarauskas, kaip ir Povilas Lukšys, Flioras Lukšys, Jonas Variakojis  buvo trumpam likimo į Kėdainius atvestas herojus, kurio sumanumas padėjo istorijos ratui pasisukti Lietuvai palankia linkme, o mūsų miestas tapo simboliu, neatsiejamu nuo Nepriklausomybės karų istorijos.