header-img
Sitemap
Version for the disabled
Holokaustas Krakėse

Teksto autorius dr. Arūnas Bubnys

 

Holokaustas Krakėse

 

Rusijos imperijos 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, Krakėse gyveno 450 žydų. Pirmojo pasaulinio karo metais caro valdžia žydus ištrėmė į Rusiją. Po karo dalis tremtinių sugrįžo į gimtąjį miestą. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Krakių valsčiuje gyveno 659 žydai. Nepriklausomos Lietuvos laikais dalis vietos žydų emigravo į Pietų Afriką ir Palestiną. Miestelio žydų bendruomenė turėjo sinagogą, mokyklą (mokė hebrajų kalba), biblioteką, dramos ratelį ir chorą.

Pirmomis nacių ir sovietų karo dienomis sukilėlių būrį organizavo ir jam vadovavo mokyklos direktorius Antanas Krutulis. Buvo įsteigtas sukilėlių (partizanų, baltaraiščių) štabas. Būriui priklausė apie 30 vyrų. Krakėse buvo įsteigtas ir Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) skyrius. Jam vadovavo Vladas Makaras, sekretorius buvo Antanas Valaitis. LAF-o štabas buvo įsikūręs policijos nuovados pastate. Sukilėliai vykdė pasilikusių komunistų, sovietinių pareigūnų, raudonarmiečių ir komjaunuolių areštus. Suimtieji iš pradžių buvo laikomi vietos žydo malūne, vėliau – sinagogoje, galiausiai perduodami vokiečiams. Iš viso buvo suimta apie 30 vietinių komunistų ir sovietinių aktyvistų, vėliau dauguma suimtųjų buvo išvežti į Kėdainių kalėjimą.

Pirmosiomis žydų aukomis Krakėse tapo gydytojas Borisas Alperavičius ir kirpėjas Fridmanas. Juos vietiniai baltaraiščiai suėmė kaip buvusius kandidatus į Komunistų partijos narius ir išvežė į Kėdainius. Ten jie buvo sušaudyti.

Likus kelioms savaitėms iki žydų sušaudymo (1941 m. rugsėjo 2 d.), Kėdainių apkrities viršininkas P. Dočkus ir Kėdainių apskrities policijos vadas Antanas Kirkutis savo pavaldinius sukvietė į Kėdainius duoti nurodymų žydų klausimu. P. Dočkus paskelbė, jog „žydų tauta pripažinta kenksminga“ ir turi būti atskirta nuo lietuvių. Kėdainių apskrities žydai turėjo būti sutelkti Kėdainiuose, Ariogaloje ir Krakėse. Į Krakes liepta surinkti Krakių, Surviliškio, Grinkiškio, Baisogalos ir Gudžiūnų valsčių žydus. Žydų gyvenami kvartalai (getai) turėjo būti aptverti ir izoliuoti nuo vietos gyventojų nežydų.

1941 m. rugpjūčio pirmoje pusėje į Krakes buvo suvežti nurodytų valsčių žydai. Į getą (kvartalas tarp Vilniaus, Vasario 16-osios, V. Kudirkos gatvių ir Turgaus aikštės) buvo uždaryti Krakių ir keleto kitų valsčių atvežti žydai. Getas buvo aptvertas spygliuota 2,5 m aukščio tvora. Getą saugojo ginkluoti sargybiniai. Moterys ir vaikai buvo laikomi keliuose netoli sinagogos buvusiuose namuose, o vyrai – buvusio vienuolyno pastate. Gyvenimo sąlygos gete buvo labai blogos. Viename kambaryje miegodavo 10–15 žmonių, kai kurie ant grindų. Labai trūko maisto. Žydai privalėjo dirbti įvairius fizinius darbus. Praėjus kelioms dienoms po geto įsteigimo, į Krakes atvažiavo Kėdainių apskrities policijos vadas A. Kirkutis su keliais valsčių policijos nuovadų viršininkais. Gete buvo atlikta krata, jos metu iš žydų buvo atimti auksiniai ir sidabriniai daiktai, brangesni drabužiai ir patalynė. Auksinius dirbinius išsivežė apskrities policijos vadas, kiti atimti daiktai buvo sukrauti į atskirą namą ir saugomi policininko. A. Kirkučio įsakymu žydų vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir uždaryti vienuolyne. Vėliau A. Kirkučio įsakymu buvo atrinktos „laisvos nuo vaikų darbingos moterys“, kurios buvo uždarytos vienuolyno svirne.

Kėdainių apskrities policijos vadas 1941 m. rugpjūčio 17 d. informavo Policijos departamento direktorių, kad Krakėse surinkti 452 žydai (neskaičiuojant vaikų). Suimtiems žydams buvo paskirta kontribucija – po 10 červoncų nuo vieno žmogaus. Surinktus pinigus Krakių valsčiaus policijos viršininkas Teodoras Kerza pristatė į Kėdainių banką. Kai kurie lietuviai mėgino padėti gete uždarytiems žydams. Miestelio gyventojai atnešdavo gete uždarytiems žydams maisto ir nematant sargybiniams perduodavo žydams per spygliuotą tvorą. Kai kurie už atneštą maistą gaudavo vertingų daiktų, kiti be jokio atlygio šelpė nelaimės ištiktus kaimynus. Pas vaistininką Polunskį namų šeimininke tarnavusi Teklė Ambrasienė dažnai atnešdavo maisto Polunskio šeimai į getą. Kartais žydams slapčia pavykdavo išeiti iš geto ir jie ateidavo pas savo buvusius kaimynus prašyti pagalbos.

Krakiškis A. Zubauskas draugavo su kaimyno Gordono šeima. Štai ką jis prisiminė apie savo buvusį kaimyną: „Sargybiniai Gordoną keletą kartų buvo išleidę, jis buvo atėjęs ir pas mane. Daviau jam maisto, pasikalbėjau. Jis klausinėjo, ką žmonės mano ir šneka, tačiau niekas dar nežinojo, ką vokiečiai darys. Paskutinį kartą su Gordonu kalbėjausi rugpjūčio 28 d. Jis manęs paklausė, ar tikrai Kėdainiuose žydus sušaudė, tačiau aš tiesos negalėjau, nedrįsau pasakyti. Tik iš susimąsčiusio veido supratau, kad jis nujaučia artėjančią tragediją“.

1941 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesių sandūroje į Krakes sunkvežimiu iš Kauno atvažiavo apie trisdešimt 1-ojo bataliono 3-iosios kuopos kareivių, vadovaujamų ltn. J. Barzdos. Pastarasis Krakių valsčiaus policijos nuovados viršininkui T. Kerzai įteikė vokiečių kalba parašytą ir užantspauduotą raštą, įgaliojantį bataliono kareivius sušaudyti visus žydų tautybės asmenis. Rašte buvo nurodyta, kad visos įstaigos įpareigojamos atliekant šį „darbą“ suteikti reikiamą pagalbą.

Bataliono kareivių atvykimo dieną Krakių žydai nebuvo šaudomi. Tą dieną T. Kerza su baudėjų būrio karininku (tikriausiai ltn. J. Barzda) parinko žudynių vietą (apie 1,5 km nuo miestelio, šalia Peštiniukų kaimo) ir liepė valsčiaus viršaičiui pasirūpinti duobių iškasimu. Duobes tą pačią dieną iškasė suvaryti miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. Kitos dienos ryte T. Kerza sušaukė Krakių policininkus ir baltaraiščius (apie 16–18 asmenų). Jie buvo nusiųsti prie vienuolyno ir ėmė varyti į žudynių vietą ten laikomus žydus. Pirmiausia į šaudymo vietą buvo nuvesti žydų vyrai. Netoli duobių jie buvo suguldyti veidu į žemę. Pasmerktieji buvo išrengiami iki apatinių drabužių ir grupelėmis vedami prie duobės. Jie buvo statomi prie duobės krašto ir šaudomi į nugaras. Prie duobės varoma antra vyrų grupelė staiga ėmė bėgti. Dauguma bėgančiųjų buvo nušauti, bet nedidelė dalis sugebėjo pabėgti. Kitos žudomų žydų grupės nemėgino pabėgti. Po vyrų buvo atvarytos ir sušaudytos darbingos žydų moterys. Paskutiniai buvo sušaudyti žydų vaikai, seneliai ir moterys su kūdikiais. Jie buvo atvaryti iš geto. Žudynės baigėsi apie 17 val. Po šaudymo žudikų būrys nuvyko į restoraną valgyti pietų ir išgerti. Pagal K. Jagerio raportą, Krakėse buvo sušaudyti 1 125 žydai: 448 vyrai, 476 moterys ir 201 vaikas. Po masinių žudynių policijos viršininkas T. Kerza kartu su kitais policininkais aplinkiniuose kaimuose surado ir sušaudė šešis iš žudynių vietos pabėgusius žydus. Vienas šaudymą išgyvenęs žydas grįžo į Krakes ir pasikorė savo namuose.

Krakėse likęs žydų turtas vėliau buvo išparduotas. Valsčiaus viršaitis Vaclovas Daukša tam tikslui sudarė komisiją.

1941 m. rugpjūčio 28-rugsėjo 2 d. buvo likviduoti Kėdainių, Ariogalos ir Krakių getuose įkalinti žydai. Šių akcijų metu buvo nužudyti mažiausiai 3 863 Kėdainių apskrities žydai. Mažesnis skaičius apskrities žydų buvo nužudyta dar iki getų likvidavimo. Nėra žinomas išsigelbėjusių ir išgelbėtų apskrities žydų skaičius – kažin ar jis galėjo viršyti kelias dešimtis žmonių. Kėdainių apskrities, kaip ir kitų Lietuvos apskričių, žydų bendruomenės 1941 m. buvo visiškai sunaikintos.

 

Holokausto memorialas Peštinukų kaime