Nuo sausio 9 d. iki vasario 22 d. Janinos Monkutės – Marks muziejuje-galerijoje veiks Antano Jasenkos tapybos paroda „Judas buvo bloga moteris“ .

Galerijos lankymas nemokamas.

Ši paroda – tai ne kaltinimas ir ne provokacija dėl provokacijos. Tai bandymas perrašyti mitą, suabejoti kanonu ir pažvelgti į išdavystę kaip kūrybinę, egzistencinę ir kultūrinę būseną.

Judas čia nėra istorinė figūra ar religinis personažas. Judas – tai vaidmuo. Tai archetipas, kuris per amžius keitė lytį, formą ir kalbą. „Bloga moteris“ šiame kontekste – ne moralinis nuosprendis, o visuomenės projekcija: ta, kuri išeina iš jai skirtos tylos zonos, kuri renkasi ne paklusnumą, o veiksmą, ne auką, o sprendimą.

Kompozitoriaus muzikoje girdima įtampa tarp sakralumo ir kūniškumo, tarp tvarkos ir griūties. Garsas čia veikia kaip vidinis monologas – kartais malda, kartais kaltinimas, kartais išpažintis be klausytojo. Muzika tampa nematoma tapyba, kurioje ritmas išduoda, o tyla liudija.

Tapyboje figūra dažnai išnyra fragmentiškai: lyg nuodėmė, kurios neįmanoma iki galo įvardyti. Spalva čia nėra dekoratyvi – ji žeidžia, maskuoja, kartais meluoja. „Blogoji moteris“ tapyboje nėra portretas, greičiau – būsena: per daug žinanti, per daug jaučianti, per daug laisva.

Paroda kalba apie išdavystę kaip neišvengiamą kūrybos sąlygą. Išduoti tradiciją, išduoti lūkestį, išduoti patogų tikėjimą – kad atsirastų nauja forma. Judas tampa ne pabaiga, o pradžia. Be jo nėra istorijos, nėra dramos, nėra prisikėlimo.

„Judas buvo bloga moteris“ – tai klausimas, paliktas atviras. Kas iš tiesų yra blogis: tas, kuris išduoda, ar tas, kuris reikalauja amžino lojalumo? Ar menas gali būti ištikimas ir kartu gyvas?

Autoriaus kūryba nuolat grįžta prie kaltės mechanizmų: kas turi teisę spręsti, kas bus pavadintas Judu, kas – „bloga moterimi“. Išdavystė čia tampa ne moraliniu nuopuoliu, o būtina sąlyga, kad sistema imtų matyti save.

Ši paroda nesiūlo atsakymų. Ji siūlo patirtį – tarp garso ir vaizdo, tarp mito ir asmens, tarp kaltės ir laisvės.

APIE KOMPOZITORIŲ – TAPYTOJĄ

ANTANAS JASENKA – kompozitorius ir tapytojas, kurio kūryba vystosi tarp garso ir vaizdo, laiko ir paviršiaus. Muzika ir tapyba jo praktikoje nėra atskiros sritys – tai dvi lygiavertės mąstymo formos, leidžiančios tą pačią įtampą artikuliuoti skirtingomis medžiagomis.

Kaip kompozitorius, Antanas Jasenka yra vienas aktyviausių ir tarptautiniu mastu pripažintų Lietuvos kūrėjų. Jis kuria muziką teatrui, kinui, šiuolaikiniam šokiui, operai, baletui, kamerinei, simfoninei ir elektroninei muzikai. Jo kūriniai skambėjo Europos, Amerikos, Azijos kontinentų festivaliuose, teatro scenose ir tarpdisciplininėse erdvėse, kur muzika dažnai veikia ne kaip fonas, o kaip dramaturginė jėga.

Tapyba Antano kūryboje nėra iliustracija ar perėjimas į kitą mediją. Tai savarankiška, tačiau su muzika giliai susijusi praktika. Paveiksluose ritmas tampa potėpiu, harmonija – spalvinių laukų įtampa, o pauzė – tuščia, kvėpuojančia erdve. Figūra dažnai fragmentiška, nykstanti, paliekanti tik pėdsaką – lyg garso atmintį ant drobės.

Antano Jasenkos tapyba eksponuota personalinėse ir grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jo darbams būdingas konceptualumas, egzistencinė įtampa ir atsisakymas būti dekoratyviems. Tai tapyba, kuri ne vaizduoja, o liudija – būseną, konfliktą, sprendimą.

Menininko kūryboje nuolat grįžta ribinės temos: kaltė ir pasirinkimas, tikėjimas ir abejonė, autoritetas ir išdavystė. Šios temos sujungia abi praktikas į vientisą, nuolat kintančią meninę kalbą.

Ši paroda – dar viena Antano Jasenkos dvigubos tapatybės fazė, kurioje tapyba skamba, o muzika tampa nematoma spalva.