Plokščiadugniai upiniai buriniai prekybiniai laivai – vytinės  yra būdingos tik Lietuvai. Jos naudotos nuo XV iki XIX a. pabaigos, buvo įvairių dydžių, statytos iš pušies ir ąžuolo medienos – lentų, sijų, ramsčių, tašų, stiebų. Statybose naudota geležis sąvaroms, sankaboms, vinims, velkėms, o lentos būdavo įtepamos medžių derva ir degutu. Kaip ir daugelis to meto upinių laivų, vytinės nebuvo ilgaamžiškos, daugiausia tarnavo 6 metus. Būdavo statomos vytinės tik vienam plaukimui pasroviui, parduodant laivą malkoms arba medienai galutiniame uoste.

Vytinės valdytos irklu. Įgulai, kurią sudarė vytininkais vadinami upeiviai, vadovavo vairininkas. Esant palankiam vėjui, vytinės galėdavo plaukti prieš srovę, arba buvo traukiamos nuo kranto su virvėmis. 

Vytinės plukdė medieną, javus, linus, kanapių pluoštą, dervą, pelenus, vašką Nevėžiu ir Nemunu į Klaipėdą, Karaliaučių ir Dancigą. Į pastarąjį 1473 metais, pasak garsaus Lietuvos prekybos su Prūsija tyrinėtojo Zenono Ivinskio, pirkliai iš Lietuvos Nemunu į Dancigą išplukdė apie 800 šimtinių medžio pusfabrikačių, 20 medžio kamienų laivų stiebams, daugiau kaip 650 tonų pelenų ir kitų produktų.

Sunkiai pakrautos žaliava vytinės plaukdavo pasroviui, o atgal grįždavo pakrautos lengvesnėmis kolonijinėmis arba prabangos prekėmis – druska, silke, geležimi, prieskoniais, cukrumi, vynu, egzotiškais vaisiais.

Nevėžiu plaukiojo vidutinio dydžio 23,5 metrų ilgio, 5,8 metrų pločio (per vidurį), 2,5 m borto aukštumo ir 1 m grimzlės vytinės. Jos, pasak šaltinių, buvo 120 ir daugiau statinių (1 statinė – 400 litrų) talpos. Vidutinio dydžio vytinės įgulą sudarė 15 vytininkų.  

Vytinės Kėdainiuose švartavosi uoste, prie 130 m ilgio medinės prieplaukos. 1581 metais uostas miesto savininko Jono Kiškos valia buvo įsteigtas pietrytiniame miesto pakraštyje, vadinamajame Skongalyje. Į šiaurę nuo uosto vytinės neplaukdavo. Joms plaukti trukdė Nevėžio sala ir prie jos, maždaug dabartinės M. Daukšos viešosios bibliotekos vietoje, stovėjęs malūnas.

Į didžiausius Kėdainių prekybos partnerius Karaliaučių ir Dancigą vytinės plaukdavo kelias savaites: pasiekdavo Nemuną ir juo – Kuršmares, iš jų sukdavo į Deimenos upę, plaukdavo į Karaliaučių pro Labguvą ir Vėluvą, iš Karaliaučiaus Priegliaus upe patekdavo į Aistmares, iš jų Vyslos upe pro Elbingą plaukdavo į Dancigą.

XIX a. viduryje pradėjus tvenkti Nevėžį ir prie jo statyti vandens malūnus, prekinė laivyba sužlugo, sunyko ir Kėdainiuose veikęs uostas.

Literatūra susijusi su laivyba Nevėžiu, vytinėmis ir prekyba su Hanza:

Juknevičius, Algirdas, Kėdainiai Hanzos pirklių kelyje // Kėdainių garsas, Nr. 70 (7726), Nr.73 (7729), Nr. 76 (7732). Kėdainiai, 1997.

Nishikawa, Suhiko. Across the Continent: The Protestant Network Between The Society for Promoting Christian Knowledge (SPCK) and Kėdainiai // Kultūrų sankirtos. Vilnius, 2000, p. 307.

Juknevičius, Algirdas, Žirgulis, Rimantas. Kėdainiai. Istorija. Kėdainių krašto muziejaus  elektroninis išteklius (CD-ROM), 2006.

Juknevičius Algirdas. Kaip „terra Gaydine“ tapo „civitas Caiodunensis“ – Miestų praeitis, elektroninis išteklius (CD-ROM), t. 2. Vilnius, 2010.

Juknevičius, Algirdas, The origins of Kėdainiai // Archaeological investigations in independent Lithuania : 1990-2010. Vilnius, 2012, p. 289-294.

Juknevičius, Algirdas. Senieji Kėdainiai. Istorija ir įdomybės. Vilnius, 2017.