Holokaustas Kėdainiuose

Teksto autorius dr. Arūnas Bubnys

Kėdainių žydų bendruomenės pradžia siekia XVII a. vidurį, kuomet čia buvo pastatyta pirmoji medinė sinagoga. Nuo XVIIIa. Kėdainių žydų kahalas tapo visos Žemaitijos žydų apygardos „Medinat Zamut“ centru. Miestas visoje Lietuvoje garsėjo kaip vienas svarbiausių Toros mokymo centrų. Vienoje iš miesto religinių mokyklų mokėsi ir būsimasis Vilniaus Gaonas Elijahu. 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Kėdainiuose gyveno 3 733 žydai (64 proc. miesto gyventojų). 1915 m. caro valdžia daugumą miesto žydų ištrėmė į Rusiją. Po karo dalis jų sugrįžo į gimtąjį miestą. Tarptautinės žydų organizacijos („Joint“ ir kt.) padėjo atsikurti nuskurdusiai žydų bendruomenei. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo žiniomis, Kėdainiuose gyveno 2 499 žydai (33 proc.). Nemažai miesto žydų vertėsi daržininkyste ir visoje Lietuvoje garsėjo kaip agurkų ir pomidorų augintojai bei pardavėjai. Nemažai šių produktų taip pat buvo eksportuojama į Latviją. Nepriklausomos Lietuvos laikais Kėdainių žydai gyveno aktyvų ekonominį, kultūrinį, politinį ir religinį gyvenimą. Mieste veikė įvairių sionistinių partijų ir organizacijų skyriai. Normalų žydų bendruomenės gyvenimą nutraukė 1940 m. sovietinė okupacija ir aneksija. Po metų, Lietuvą okupavus naciams, 500 metų istoriją turinti Kėdainių žydų bendruomenė buvo visiškai sunaikinta.

1941 m. sausio 1 d., Lietuvos SSR Statistikos valdybos duomenimis, Kėdainių apskrityje gyveno 4 682 žydai (4,52 proc. apskrities gyventojų). Vokiečių okupacijos metais Kėdainių apskritį sudarė 12 valsčių: Ariogalos, Baisogalos, Dotnuvos, Grinkiškio, Gudžiūnų, Josvainių, Kėdainių, Krakių, Pernaravos, Surviliškio, Šėtos ir Žeimių. Beveik visuose valsčių centruose buvo žydų bendruomenės. Didžiausios bendruomenės gyveno Kėdainiuose, Ariogaloje ir Krakėse.

Prasidėjus nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, Lietuvoje kilo antisovietinis sukilimas nepriklausomybei atkurti. 1941 m. birželio 23 d. Kaune buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė ir sudaryta Juozo Ambrazevičiaus vadovaujama Lietuvos laikinoji vyriausybė. Pastaroji, vykdydama valstybės atkūrimo darbus, pradėjo krašte atkurti sovietų valdžios sugriautą lietuvišką administraciją. Kėdainių apskrities viršininku tapo buvęs Lietuvos kariuomenės pulkininkas Petras Dočkus, Kėdainių viešosios policijos nuovados viršininku iš pradžių tapo Petras Kraujelis (po 9 dienų dėl nedrausmingumo buvo atleistas), vėliau buvo paskirtas Antanas Kirkutis.

Vokiečių kariuomenė Kėdainius užėmė 1941 m. birželio 25 d. Okupacinė valdžia iš karto išleido žydus diskriminuojančius potvarkius: jiems buvo įsakyta nešioti geltonas žvaigždes, uždrausta vaikščioti šaligatviais ir bendrauti su lietuviais.

Pirmomis sovietų ir nacių karo dienomis Kėdainiuose susiorganizavo lietuvių sukilėlių (dar buvo vadinami partizanais, aktyvistais ir baltaraiščiais) būrys. Jame buvo per 30 vyrų. Vėliau šis būrys buvo reorganizuotas į pagalbinės policijos būrį. Dauguma būrio narių buvo vietos aukštesniosios kultūrtechnikos mokyklos studentai ir geležinkelininkai. Iš pradžių būriui vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas Zigmas Knystautas. Jo pavaduotoju buvo banko darbuotojas, atsargos jaun. ltn. Juozas Kungys. Aktyvistų štabas buvo įsikūręs Kėdainių amatų mokyklos patalpose Gedimino gatvėje, advokato Kolio namuose. Po dviejų savaičių Z. Knystautas iš būrio vado pareigų pasitraukė ir būriui vadovauti ėmė J. Kungys. Pastarojo pavaduotoju tapo atsargos jaun. ltn. Juozas Merkevičius (jo tėvai 1941 m. birželio mėn. sovietų buvo ištremti į Rusiją).

Kėdainių partizanų (vėliau pagalbinės policijos) būrys buvo pavaldus viešosios policijos nuovadai. Kėdainiuose, kaip ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, vadinamieji partizanai suiminėjo komunistus, komjaunuolius, sovietų valdžios pareigūnus ir šalininkus. Tarp suimtųjų buvo ir žydų tautybės sovietinių aktyvistų, komunistų ir komjaunuolių. 1941 m. liepos 12 d. Kėdainių policijos nuovados policininkas Aleksandras Čyžas raportavo saugumo policijos Kėdainių rajono viršininkui apie sulaikytąjį Kėdainių miesto gyventoją Aiziką Joffę, „kuris bolševikų valdymo laikais buvo gimnazijos komjaunimo sekretorius ir aktyvus komunistinės santvarkos rėmėja“. A. Joffe po tardymo buvo išsiųstas kalėti į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Dalis suimtųjų žydų tautybės komjaunuolių buvo siunčiami Valstybės saugumo departamentui Kaune tolesniam tardymui.

1941 m. rugpjūčio 7 d. į Kauną buvo išvežti komjaunuoliai Nochimas Markusas ir Zivas Icikas. Pasitaikydavo ir pavienių žydų nužudymo atvejų. Baltaraiščiai mirtinai sumušė buvusį kino teatro savininką M. Bergerį ir nušovė Rubiną Cheslerį. 1941 m. liepos mėn. pabaigoje Kėdainių kalėjime Gedimino gatvėje esą buvo laikoma keli šimtai politinių kalinių.

Vokiečių įsakymu 1941 m. liepos 23 d. 125 tarybiniai aktyvistai iš kalėjimo buvo išvežti į II Babėnų kaimą (apie 5 km nuo Kėdainių; dabar Kėdainių miesto dalis) ir miško pakraštyje netoli Kėdainių–Surviliškio kelio sušaudyti. Šaudė vokiečiai ir baltaraiščiai. Tarp sušaudytųjų buvo lietuvių, žydų ir rusų. Yra žinomos kai kurių sušaudytų žmonių pavardės: buvęs Kėdainių valsčiaus partinės organizacijos sekretorius Petras Litvinas, Kėdainių milicijos įgaliotinis Juozas Lubinas (kitur rašo Liubinas), Krakių valsčiaus karinės įskaitos viršininkas Izidorius Kisielius, Kėdainių miesto milicininkas Jonas Kleiva, buvęs Krakių valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas komunistas Leonas Vilčinskas, Krakių valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius komunistas Pranas Maziliauskas, buvęs Krakių valsčiaus partijos komiteto sekretorius Antanas Berninkevičius, buvęs Krakių valsčiaus komjaunimo organizacijos sekretorius Juozas Vainauskas, buvęs Kėdainių valsčiaus partinės organizacijos sekretorius Petras Kriščiūnas, buvęs Dotnuvos valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius Leonardas Neverdauskas ir karinės įskaitos viršininkas Aleksandras Sapkevičius, buvęs Dotnuvos valsčiaus komjaunimo komiteto sekretorius Česlovas Petrauskas, Šėtos valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Kerbelis, Šėtos valsčiaus partijos komiteto sekretorius Rokas, Šėtos vykdomojo komiteto karinės įskaitos viršininkas Savelijus Kuzmickis ir kiti asmenys.

Vienas žudynių dalyvių šitaip papasakojo apie egzekuciją II Babėnų kaime: „Suimtųjų tarpe daugumoje buvo žydų tautybės piliečiai: vyrai ir moterys. Moterų palyginus buvo nedaug. Taip pat buvo lietuvių ir tarybinių karo belaisvių, bet kiek nežinau. Iš pažįstamų ten mačiau profsąjungos pirmininką Kisielių, Leviną su sūnumi, Šapyrą, Geršinavičių Chaimą. Kiti man buvo nepažįstami. <…>. Kuomet nuvažiavau į šaudymo vietą, tai kiti suimtieji jau buvo sušaudyti. Prie duobės buvo Kėdainių ginkluotos gaujos dalyviai ir policininkai, ginkluoti šautuvais, ir keletas vokiečių kareivių, kurie buvo ginkluoti automatais. Prie duobės buvo gaujos vadeiva Kungys, jo pavaduotojas Merkevičius Juozas ir Kėdainių miesto policijos nuovados viršininkas, pavardės nežinau. Jie visi buvo ginkluoti pistoletais.

Atvežtus paskutiniuosius suimtuosius išlaipino iš sunkvežimio kėbulo ir ginkluotos gaujos dalyviai nusivarė prie duobės. Ten buvo vyrai ir keletas moterų. Juos sustatė ant duobės krašto veidu į duobę ir šaudė. Šaudė visi, kurie buvo prie duobės. Iš viso šaudytojų, kartu su vokiečių kareiviais, galėjo būti apie 15 žmonių. Suimtuosius nenurengė, o šaudė su drabužiais. <…>.

Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje K. Jagerio ataskaitoje buvo pažymėta, kad liepos 23 d. Kėdainiuose buvo sušaudyta 83 žydai, 12 žydžių, 14 rusų komunistų, 15 lietuvių komunistų, 1 rusas karininkas – politinis vadovas. Likusieji Kėdainių politiniai kaliniai buvo paleisti į laisvę.

Iki 1941 m. rugpjūčio 15 d. Kėdainių žydai gyveno savo butuose ir galėjo laisvai vaikščioti po miestą. Žydai privalėjo nešioti šešiakampes žvaigždes. Kėdainių apskrities viršininko plk. P. Dočkaus įsakymu visi miesto žydai privalėjo persikelti į specialiai jiems skirtą vietą – getą. Getas buvo įkurdintas Smilgos, Vandens, Kranto ir Pirties gatvių rajone. Į getą buvo atvaryti ir kitų Kėdainių apskrities miestelių žydai: Šėtos, Žeimių ir kt. (iš viso apie 1 tūkst. žmonių). Žydams taip pat buvo uždėta piniginė kontribucija (jie esą turėjo surinkti apie 370 000 rublių).

1941 m. rugpjūčio 17 d. Kėdainių apskrities policijos vadas Antanas Kirkutis informavo Policijos departamento direktorių Kaune, jog „visi Kėdainių apskrities žydų tautybės piliečiai yra sugrupuoti į tris rajonus: Kėdainių rajone 913 žmonių, iš jų moterų 183, Ariogalos rajone 290 žmonių, iš jų moterų 80, ir Krakių rajone 452 žmonės, iš jų moterų 115.“

Tą pačią dieną Kėdainių miesto policijos nuovados viršininkas pranešė Kėdainių apskrities policijos vadui, kad 913 Kėdainių miesto ir valsčiaus žydų suvaryti į Kėdainių kultūrtechnikos mokyklos daržinę ir klėtį. Vyrai atskirti nuo moterų. Žydai yra saugomi iki atskiro Kėdainių apskrities policijos vado „parėdymo“. Netrukus iš geto žydai baltaraiščių buvo nuvaryti į Kėdainių žirgyną. Vyrai buvo apgyvendinti trijų aukštų svirne, o dalis moterų – kluone. Rugpjūčio 26 dieną į žirgyno kluoną iš geto buvo perkeltos likusios moterys. Žydai buvo varinėjami įvairiems darbams. Kėdainių aerodrome dirbę žydai kentė nuolatines vokiečių sargybinių patyčias (buvo verčiami rankomis krauti mėšlą, kinkomi į vežimus ir t. t.).

Kėdainių žydų sušaudymo išvakarėse (rugpjūčio 27 d.) sovietų karo belaisviai prie Smilgos upelio, netoli kelio Kėdainiai–Dotnuva, iškasė didelį (100 m ilgio, 3 m pločio ir 2,5 m gylio) griovį. Tą pačią dieną buvusiame Karininkų ramovės pastate įvyko pasitarimas, kuriame buvo aptarti žudynių organizavimo ir vykdymo reikalai. Pasitarime dalyvavo vokiečių valdžios atstovas Kėdainiuose (apskrities žemės ūkio vadas – kreislandvirtšaftsfiureris Bellmeris), apskrities policijos viršininkas, saugumo policijos viršininkas, vietinių aktyvistų vadas J. Kungys. Tą pačią dieną Bellmeris nuvyko į žirgyną ir iš žydžių moterų prievarta surinko brangius daiktus (žiedus ir t. t.).

1941 m. rugpjūčio 28 d. į žirgyną (apie 2 km nuo Kėdainių miesto centro) sunkvežimiais atvyko kelios dešimtys vokiečių kareivių ir baltaraiščių. Prie svirno buvo pastatyti du traktoriai. Jų motorai turėjo užgožti šūvių garsus.

Žudynės prasidėjo apie 12–14 valandą. Iš pradžių buvo varomi šaudyti seniai, invalidai ir ligoniai žydai. Tarp pirmoje grupėje nužudytų žmonių buvo Kėdainių rabinai Aharonas Gallinas ir Šliomas Feinzilberis. Po to buvo šaudomi likusieji vyrai, moterys ir galiausiai vaikai. Prieš sušaudymą žydams buvo įsakoma nusirengti iki apatinių rūbų. Žudynių metu ypač aktyvus buvo minėtasis Bellmeris. Jis duodavo įsakymus žudikams ir pats pistoletu pribaigdavo griovyje gulinčias aukas. Žudynėse taip pat dalyvavo Kėdainių viešosios ir saugumo policijos viršininkai.

Po didelės grupės sušaudymo sovietų karo belaisviai chloro kalkėmis ir žemėmis apkasdavo lavonus, po to vėl atvesdavo kitą žydų grupę ir ją sušaudydavo. Žudynės truko nuo pietų iki sutemų. Šaudymo metu Kėdainių savanorių gaisrininkų vadas Codikas Šlapoberskis į griovį įvertė baltaraištį Aleksą Čižą (kitur rašoma Čyžas) ir pradėjo jį smaugti. Į pagalbą A. Čižui šoko Bellmeris. Šlapoberskis viena ranka smaugė A. Čižą, o kita paleido kelis šūvius į Bellmerį, tačiau nepataikė. Šlapoberskį nudūrė kitas baltaraištis Jankūnas. A. Čižas pakeliui į ligoninę mirė. Buvo ir daugiau žydų pasipriešinimo atvejų. Metalo dirbinių parduotuvės savininkas Boruchas Meiras Chesleris vedamas į griovį puolė sargybinį ir atėmė iš jo šautuvą, bet nespėjo juo pasinaudoti ir buvo nušautas. Tuo momentu du žydų jaunuoliai pradėjo bėgti link upės, tačiau sargybinių buvo nušauti.

Mirties pavyko išvengti dviem žydų vyrams – kėdainiškiui Chaimui Ronderiui (g. 1902 m.) ir 1939 m. iš Lenkijos į Kėdainius atvykusiam Samueliui Šmulskiui. Kai žydai buvo varomi sušaudyti, šiedu pasislėpė svirne po lentomis ir krepšiais. Pasibaigus žudynėms, nakties metu jie išėjo iš klėties ir pasislėpė miške. 1943 m. abu prisijungė prie sovietinių partizanų būrio. Abiems pavyko sulaukti nacių okupacijos pabaigos. S. Šmulskis 1945 m. išvažiavo gyventi į Lenkiją. Dar geto steigimo laikotarpiu iš miesto pabėgo Bencelis Bergeris. Jis slapstėsi pas aplinkinių kaimų ūkininkus ir sulaukė nacistinės okupacijos pabaigos. 

Pagal vokiečių saugumo policijos ir SD žinias, 1941 m. rugpjūčio 28 d. Kėdainiuose buvo sušaudyti 2 076 žydai (710 vyrų, 767 moterys ir 599 vaikai). Po žydų sušaudymo žudikai nuvyko pas Kėdainių gyventoją Aleksą Meką ir ten atšventė savo „pergalę“ prieš žydus. Netrukus po žydų sušaudymo Kėdainių pagalbinės policijos būrys buvo išformuotas. Likęs žydų turtas daugiausia atiteko vietiniams gyventojams. Kai kurie iš to neblogai prasigyveno. Buvęs baltaraištis A. Mekas apsigyveno sušaudyto žydo name Kėdainiuose, gavo 3,5 ha žemės, baldų ir drabužių.

Žydų masinio sušaudymo vieta prie Smilgos upelio, šalia Kėdainių, XX a. vid.

Žydų masinio sušaudymo vieta prie Smilgos upelio, šalia Kėdainių, XX a. vid.