Kiekvienas atvykėlis Paberžėje, kurią Tėvas Stanislovas 39 metus kūrė su didžiausia meile, jusdavo spinduliuojant gerą energiją. Čia jis dalijo gerumą, dėmesį, meilę. Dažną kvietė puodelio arbatos. Mokėjo nuoširdžiai, šiltai pakalbinti, kiekvienas pasijusdavo esąs pats mylimiausias, pats svarbiausias. Su visais mokėjo bendrauti pagarbiai, niekada neįžeisdamas, o vis pagirdamas, paskatindamas. Kalbėjo ramiai, mintis dėstė neskubėdamas. Buvo labai tolerantiškas. Sugebėdavo prisiderinti prie pašnekovo: su profesūra, dvasininkais ar filosofais kalbėdavo vienaip, su eiliniais, mažiau išsilavinusiais, – kitaip. Visada rasdavo įdomią temą, pabarstydavo išminties perliukų iš savo patirties. Galėjai būti vienoje patalpoje net nebendraudamas, ir tau buvo gera. Buvo nepaprasta klausytis jo choralų. Giedodavo užsimerkęs, intymioje aplinkoje, prieblandoje. O jo verstų Rilkės eilių joks aktorius nepaskaitytų taip paslaptingai, išraiškingai, savitai, „stanisloviška“ intonacija.

Tėvas Stanislovas sakė:

• Visi mes norime būti laimingi. O kaip tapti laimingam? Reikia mokėti džiaugtis viskuo, ką gražaus matai aplinkui. To džiaugsmo galima rasti visur: užbaigei darbą – džiaugsmas, padėjai žmogui – džiaugsmas. Jeigu norėsi paimti viską, kas „Maximos“ lentynose, – niekada nebūsi laimingas. Žmogus privalo tenkintis tuo, ką turi. Tik tada bus laimingas.
•