header-img
Svetainės žemėlapis
Versija neįgaliesiems
Adelė Dirsytė – amžinai šviečianti tiesa

Adelė Dirsytė gimė 1909m. balandžio 15d. Kėdainių apskr., Šėtos parapijos Pramislavo kaime, ūkininkų šeimoje. 1928m. baigė Kėdainių gimnaziją, įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos – filosofijos  fakultetą. Buvo ateitininkė, dirbo Lietuvių katalikių moterų draugijoje, rūpinosi našlaičių ir vargšų šalpa. Rašė straipsnius ir religinę poeziją. 1940m. birželio 4 d. gavo VDU Teologijos fakulteto aukštojo mokslo diplomą. Mokytojavo mergaičių gimnazijoje Vilniuje, dėstė vokiečių kalbą suaugusių mokymo centre, amatų mokykloje. Nuo 1944m. dirbo Vilniaus mergaičių vidurinėje mokykloje, vėliau gavusioje Salomėjos Nėries vardą.

1946m. kovo 6d. ji areštuojama, o lapkričio 11d. nuteisiama 10 metų kalėti lageryje už dalyvavimą “kontrevoliucinėje ateitininkų veikloje”. 1947m. vasarą ji atgabenama į Čumos stotelę prie Vorkutos geležinkelio, kur pradedama garsioji 501 statyba – užpoliarinis geležinkelis. 1949m. Adelė Dirsytė išsiunčiama į Sibirą, prie geležinkelio Taišetas – Bratskas, o 1950m. ji pateko į Kolymos etapą ir buvo atplukdyta į Magadaną.

Būdama silpnos sveikatos, nuolat alkdama, persekiojama ir kankinama Adelė Dirsytė  nepalūžo ir pasižymėjo milžiniška dvasios stiprybe. Ji buvo kalinčių merginų ir moterų dvasinė vadovė, stiprintoja, sugebėjusi parodyti kančios ir vargo prasmę kaip vertingą auką. 1953m. Magadane specialiame lageryje “Berlag” Adelė Dirsytė parašė Sibiro tremtinių maldaknygę ”Marija, gelbėk mus”. Ši maldaknygė buvo išleista net 14 kalbų.

Mirė Adelė Dirsytė Chabarovsko ligoninėje 1955m. rugsėjo 26d. Tiksli palaidojimo vieta nėra žinoma. Manoma, kad galėtų būti Chabarovsko priemiestis, kur, anot, vietinių buvo laidojami politiniai kaliniai.

1999m. apdovanota 4-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. Ji įtraukta į katalikų bažnyčios naujųjų kankinių sąrašą, o 2000 m. pradėta beatifikacijos byla. 2019m. lankydamasis Vatikane Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda įteikė Adelės Dirsytės maldaknygę popiežiui Pranciškui.

“Viešpats to panorėjo, kad pajausčiau kenčiančio žmogaus dalią, kad pamatyčiau nelaimingą žmogų. Čia atsiveria verkianti siela, čia patirtis ir pažinimas auga”.

(Adelė Dirsytė)