header-img
Svetainės žemėlapis
Versija neįgaliesiems
Koliažų parodos ,,Stokholmo dienoraščiai” atidarymas
Pradžia:2019 28 rugpjūčio - 16:00
Pabaiga:17:00
Adresas:Senosios Rinkos a. 12
Koliažų parodos ,,Stokholmo dienoraščiai” atidarymas

Rugpjūčio 28 d. 16 val. – Tapytojos Arūnės TORNAU (Vilnius) sukurtų ir eksponuotų Švedijoje koliažų parodos ,,Stokholmo dienoraščiai” atidarymas. Autorė darbuose atskleidžia laiko paženklintas būsenas: irimo, blukimo, rūdijimo, dūlėjimo, nykimo. Tai tarsi kadaise išgyventų emocijų pėdsakai.

Arūnė Tornau
„Stokholmo dienoraščiai“
Esu tapytoja, kuriu didelio formato drobes, instaliacijas, objektus. Visuose kūriniuose vyrauja praėjusio laiko, kadaise išgyventų emocijų pėdsakai. Mane domina laiko paženklintos būsenos: irimo, blukimo, rūdijimo, dūlėjimo, nykimo.

Panašios patirtų išgyvenimų, nostalgiško laiko suvokimo temos atsiranda ir mano koliažuose. Jie tarytum lengvas žaidimas, atokvėpis nuo didesnio formato drobėse vyraujančių suabstraktintų žmogiškų potyrių.

Koliažus pradėjau kurti apie 1990-uosius, panaudodama senus laiškus, užrašus. Juk asmeninių emocijų pripildytas laiškas nėra paprastas kanceliarinis lapas. Jis savyje akumuliuoja tam tikrą žmogišką energiją. Buvo gaila išmesti man parašytus laiškus, man brangius prisiminimus
išsaugojau ant jų piešdama.

Pasivaikščiojimų metu rinkdavau į akį kritusius smulkius daiktus, popierėlius, sutrupėjusius, nurudavusius nuo drėgmės kartono gabaliukus, surūdijusias vielutes, mašinų suplotus konservų dėžučių dangtelius, apskritai, nežinomos paskirties, bet akį patraukusias „šiukšleles“. Ne viskas tiko, labiausiai vertinau plokščios, įdomios formos ir faktūros, laiko patina pažymėtus radinius. Koliažams dažnai naudojau ploną „tabakinį“ ar „sviestinį“ popierių, tada dar kopijavimui naudotą juodą „kalkę“, audinių skiautes, medicininį tvarstį. Juos glamžiau, plėšiau, dažiau, klijavau. Įvairiais būdais komponuodama tuos savo radinius, kūriau „dienoraščius“ – beveik visada jie buvo A4 formato, išlaikant pirminę
laiško idėją. Koliažą dažnai papildydavau tekstu – kartais patikusiu eilėraščiu, kartais tiesiog tos dienos ar akimirkos pastebėjimais ar nuotaikomis. Tekstas man nebuvo labai svarbus, net geriau, jei parašytas nesuprantamai ar kokia svetima kalba – tada žiūrovui jis tampa tik paslaptinga, intriguojančia kompozicijos dalimi. Ką parašiau ir kodėl, galbūt, žinojau tik aš pati. Tos lyg atsitiktinai sugulusios detalės lemia tam tikrą
kūrinio nuotaiką. Seni nudilę daikteliai, rusvai pilkšvai dažytas popierius sukuria praėjusio laiko atmosferą, kartais primena senos knygos iširusius lapus ar antikvarinį dokumentą. Atskira grupė koliažų daryta ant jau nebenaudojamų akliesiems skirtų knygų lapų. Jos parašytos
Brailio raštu, jų turinio aš nežinau, tačiau tie puslapiai atrodo vizualiai labai gražūs, aukštu reljefu, faktūriški. Labai nedaug pridėjus, tie puslapiai tampa senos, paslaptingos knygos dalimi. Kita grupė darbų inspiruota senų akmenų, paminklų, senovinių kelio žymeklių. Lankantis Švedijoje
didelį įspūdį paliko runų raštais ir gražios formos drakonais papuošti laukuose ir kelkraščiuose stūksantys vikingų palikti paslaptingi akmenys. Galima tik spėti, kokią informaciją jie norėjo palikti savo palikuonims. Tie akmenys senesni už mus tūkstančiu metų, savyje talpinantys begalę įvykių, praslinkusio laiko nuotrupų, aistrų, gyvenimų. Akmenys – lyg sustingęs laikas, metraščiai, savyje akumuliuojantys pro šalį slenkantį gyvenimą. Nemaža dalis darbų buvo sukurta ir eksponuota Švedijoje. Todėl ir parodą pavadinau „Stokholmo dienoraščiai“.